Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma

Pagal Niutono teoriją Žemė suplota ašigalių kryptimi ir yra elipsoido formos. Tada reikėjo išspręsti dvigubą mokslinę problemą: patikrinti teorinius Niutono skaičiavimus ir nustatyti Žemės elipsoido dydį. Tam tikslui Prancūzijoje, Peru ir Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje buvo išmatuoti meridianų lankų ilgiai. Jie patvirtino Niutono teoriją. Pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis apskaičiuotas Žemės suplokštėjimo dydis 1:300 skyrėsi nuo teorinių jo reikšmių, t. y. 1:231 ir 1:576, atitinkančių atvejus, kai Žemė vienalytė arba nevienalytė. Padaryta išvada, kad Žemės tankis nevienodas ir didėja Žemės masės centro kryptimi. Šią išvadą patvirtina ir Žemės referencinių elipsoidų parametrų, nustatytų kai kuriose šalyse pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis, skirtumai, kurių negalima paaiškinti tiktai matavimų paklaidomis. Jie priklauso nuo vidinės Žemės sandaros.

Šiuo laikotarpiu formavosi gravimetrijos kaip vienos iš geodezijos disciplinų pagrindai. Intensyvią geodezijos mokslo raidą sąlygojo greita matematikos ir mechanikos, fizikos ir astronomijos bei kitų mokslų raida. Buvo kuriami matavimo klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo pagrindai, įvesta metrinė sistema, formavosi metrologijos mokslas.

Šio etapo pabaigoje įrodyta, kad apibendrinta iki Pasaulinio vandenyno lygio Žemė nėra paprasta geometrinė figūra, o turi sudėtingą formą. Atsirado geoido sąvoka. Pirmą kartą šią sąvoką 1873 m. pavartojo vokiečių fizikas I. Listingas. Kartu paaiškėjo, kad Žemės formos nustatymo duomenys ypač svarbūs tiriant vidinę Žemės sandarą ir kad geodezijos problemos susijusios su problemomis geofizikos, kuri tada pradėjo plėtotis kaip atskiras mokslas.

Ketvirtas etapas prasidėjo XIX a. trečiajame ketvirtyje ir baigėsi XX a. antrojoje pusėje. Šiame etape geometriniais ir fizikiniais metodais toliau buvo tiriami Žemės elipsoido parametrai ir geoido nukrypimai nuo vienos ar kitos tipinės geometrinės figūros. Taip atsirado geodezinė gravimetrija.

M. Molodenskis savo darbais įrodė, kad negalima tiksliai nustatyti geoido formos pagal matavimų ant Žemės paviršiaus duomenis, sukūrė teoriją fizinio Žemės paviršiaus formai nustatyti. Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma, dydis ir išorinis gravitacinis laukas.

Ketvirtojo etapo viduryje kaip atskiros geodezijos mokslo šakos išsiskyrė aeronuotrauka ir fotogrametrija. Aeronuotraukos ir fotogrametrijos metodai vėliau tapo pagrindiniais Žemės paviršiaus kartografavimo metodais. Antrojoje šio etapo pusėje, intensyviai statant pramoninius ir civilinius pastatus, atsirado taikomoji geodezija.

Nuo XX a. vidurio prasidėjo dabartinis geodezijos raidos etapas, kurio pradžia susijusi su dirbtiniais Žemės palydovais. Išsiplėtė geodezijos turinys, atsirado naujos galimybės mokslinėms problemoms spręsti. Susikūrė nauja disciplina kosminė geodezija. Atsiradus naujoms geotektoninių reiškinių hipotezėms ir galimybei dabartines geodinamines problemas spręsti geodeziniais metodais, sustiprėjo geodezijos ryšiai su geofizika. Todėl pagrindinis geodezijos tyrimų tikslas dabar yra ne tik Žemės didumo, formos ir išorinio gravitacinio lauko nustatymas, bet ir šių parametrų kitimo pobūdžio tyrimas, nes dėl to, kad Žemės sukimosi greitis kinta, ašigaliai juda, Žemės pluta deformuojasi, taip pat dėl kitų geodinaminių reiškinių tokie parametrai nepastovūs. Be to, geodezijos metodai pradėti taikyti nustatant Mėnulio ir kitų Saulės sistemos planetų dydi, formą ir gravitacinį lauką, taip pat kartografuojant jų paviršius. Taip atsirado selenodezija ir planetodezija.

Taigi matyti, kad geodezijos raidos etapų trukmė, t. y. jos turinio kitimo periodas mažėjo. Tai rodo, kad geodezijos mokslas, plečiantis jos mokslinių ir praktinių klausimų ratui, sparčiai plėtėsi. Sunku pasakyti, kaip ilgai tęsis dabartinis geodezijos raidos etapas. Reikia manyti, kad ateityje plėsis ir stiprės geodezijos ryšiai su kitais mokslais apie Žemę ir inžineriniais, ypač statybos industrijos, mokslais.

Sekite Mus