Teodolito techninė būklė ir metrologiniai duomenys turi atitikti reikalavimus

Specialiais tyrimais, naudojantis kolimatoriumi, galima rasti visus horizontaliojo ir vertikaliojo skritulių necentriškumų elementus, taip pat jų didžiausias reikšmes.

6. Skalinio mikroskopo reno nustatymas. Vienos limbo padalos ilgis turi atitikti skalės ilgį nuo 0 iki 60′

Tikrinama sutapdinant nulinį skalės brūkšnį su vienu limbo laipsnių brūkšniu. Pagal kitą limbo padalos brūkšnį skalėje atskaičiuojamas renas. Horizontaliojo skritulio renas nustatomas kas 60°, vertikaliojo — 0, +2° ir padalų atkarpose SK ir SD padėtyse.

Teodolito 2T30 vidutinis renas turi būti ne didesnis kaip 15″, teodolitų T15 ir 2T5K — ne didesnis kaip 3″. Renų svyravimai gali būti ne didesni atitinkamai 30″ ir 12″. Jei teodolitas neatitinka šių reikalavimų, reguliuojama optinė teodolito atskaičiavimo sistema (reguliuoja mechanikas) arba atitinkamai pataisomos atskaitos.

7. Vertikaliojo skritulio kompensatoriaus tyrimas. Svarbu, kad kompensatoriaus veikimo diapazone vertikaliojo limbo atskaita nekistu.

Teodolitas nustatomas vertikaliai. Žiūrono horizontaliuoju siuIeliu nutaikoma į aiškų vietovės tašką ir atskaičiuojama vertikaliajame limbe. Žiūrono mikrometriniu sraigtu limbo atskaita padidinama. Tada kelmelio kėlimo sraigtu, nukreiptu vizuojamąjį tašką, horizontalusis siūlelis vėl nukreipiamas į patį tašką.

Veiksmas kartojamas nustatant limbe mažesnę atskaitą.

Jei skirtumas didesnis, patikrinus pakartotinai, teodolitas remontuojamas.

Visapusiškai teodolitas tiriamas tik tada, kai reikia labai tiksliai matuoti. Šiuolaikinių teodolitų, naudojamų nedidelio tikslumo darbams, daugumos tiriamųjų veiksnių įtaka nedidelė arba panaikinama matuojant.

Teodolito tikrinimas

Norint gauti numatyto tikslumo matavimo rezultatus, reikia, visad būtų gera teodolito techninė būklė ir metrologiniai duomenys atitiktų reikalavimus. Teodolito techninė būklė tikrinama periodiškai eksploatacinių patikrinimų metu. Tada išaiškinami ir pašalinami teodolito techniniai trūkumai, sureguliuojamos prietaisų dalių bei ašių tarpusavio padėtys. Apžiūrint teodolitą, tikrinama, ar gerai sukiojasi įvairios paskirties sraigtai, ar stabilūs stovas ir kelmelis, ar ryškūs vaizdai žiūrone ir atskaičiavimo mikroskope ir kt.

Metrologiniai parametrai nustatomi naujų ir kapitališkai remontuotų teodolitų, o eksploatuojamų — kas dveji metai. Metrologinių tyrimų metu teodolitas kruopščiai apžiūrimas, tikrinama techninė būklė ir specialiais matavimo metodais nustatomos horizontaliojo bei vertikaliojo kampų matavimo vidutinės kvadratinės paklaidos ir randamas siūlinio toliamačio koeficientas.

Vidutinė kvadratinė horizontaliojo kampo matavimo pakilida randama daug kartų matuojant tiriamuoju teodolitu kampą tarp vietovėje paženklintų taikinių. Reikia, kad taikiniai sudarytų 65° kampą, o kraštinių polinkiai būtų skirtingi. Kampas matuojamas tiriamuoju teodolitu 12 ruožtu, perstatant limbą tarp ruožtų po 15°.

Negalima naudotis teodolitu, prieš tai jo neapžiūrėjus, nepatikrinus ir, jeigu reikia, nesureguliavus. metrologinių tyrimų rezultatų neatitinka šiam teodolitui keliamu reikalavimų, teodolitas laikomas netinkamu naudoti.

Sekite Mus

Dėl kiekvieno matavimo veiksnio atsiranda elementarių matavimo paklaidų

Matavimo paklaidų klasifikacija

Dėl kiekvieno matavimo veiksnio atsiranda elementarių matavimo paklaidų. Visų veiksnių elementarių paklaidų suma sudaro bendrą, arba sudėtinę, matavimo rezultato paklaidą.

Yra tokių matavimo paklaidų: objekto, asmeninės, instrumentinės, matavimo metodo ir priklausančios nuo išorinių sąlygų.

Objekto paklaidos atsiranda kintant matuojamam objektui. Kai aukščių skirtumas tarp taškų nustatomas barometriniu niveliavimu, tuose taškuose matuojamas atmosferos slėgis, oro ir aneroido temperatūra. Šie parametrai nepastovūs. Jie yra laiko funkcija. Vienu momentu negalima išmatuoti jų abiejuose taškuose. Todėl atsiranda niveliavimo paklaidų.

Asmeninės paklaidos atsiranda dėl riboto žmogaus jutimo organų jautrumo. Pavyzdžiui, vizavimo tikslumą riboja akies skiriamoji geba. Todėl atsiranda matuoklės atskaitos paklaida, gulsčiuko burbulėlio nustatymo nuliniame taške paklaida ir kt.

Instrumentinės paklaidos atsiranda tada, kai netobulas matavimo prietaisas arba kai jis netiksliai sureguliuotas.

Matavimo metodo paklaidos daromos dėl netinkamo matavimo metodo. Pavyzdžiui, matuojant horizontalius kampus, esant vienai vertikaliojo skritulio padėčiai, nepašalinama paklaida, priklausanti nuo vizavimo ašies nestatmenumo žiūrono sukimosi ašiai (kolimacinė paklaida).

Paklaidos, priklausančios nuo išorinių sąlygų, atsiranda dėl aplinkos poveikio. Pavyzdžiui, pučiant vėjui dėl nivelyro ir matuoklės nestabilumo.

Pagal prigimti ir savybes matavimo paklaidų yra trys grupės: stambios, sisteminės ir atsitiktinės.

Stambios klaidos — tai klaidos, padaromos dėl nepakankamo matuotojo atidumo, dėl nepatikrinto instrumento, blogo darbo organizavimo, labai pasikeitusių išorinių sąlygų (oro temperatūros, vėjo, matomumo ir kt.). Stambi klaida yra apsirikimas atskaičiuojant limbą vieno arba dešimties laipsnių tikslumu, kai reikia atskaičiuoti, pavyzdžiui, 0,51 tikslumu.

Matavimų kontrolę reikia organizuoti taip, kad stambios klaidos butų aptiktos ir pašalintos iš matavimo rezultatų. Norint jų išvengti, naudojamasi stebimųjų objektų geometrinėmis savybėmis (pvz., daugiakampio kampų suma), matuojama pakartotinai ir kt.

Stambios klaidos gali būti laikomos ir asmeninėmis, nes matuotojas turi matuoti taip, kad tokių klaidų nebūtų.

Sisteminės paklaidos tokios, dėl kurių atsiradimo priežasties pasikeičia matavimo rezultatas pagal tą patį dėsnį. Sisteminės paklaidos yra nekintamos ir kintamos.

Nekintamos — tai tokios, kurių dydis ir ženklas nesikeičia. Pavyzdžiui, matuojant horizontalųjį kampą ruožtų būdu dėl instrumento centravimo paklaidos kampų reikšmės gaunamos su pastovia sistemine paklaida arba tarkime, kad tikras (esant tam tikrai jo temperatūrai) ir nominalusis matavimo įrankio ilgiai skiriasi. Sis skirtumas tokioje pat temperatūroje yra pastovus. Išmatuoto linijos ilgio paklaida bus tiesiog proporcinga įrankio atidėjimų skaičiui. Matavimo rezultatą galima pataisyti komparavus matavimo įrankį ir suradus pataisą. Tačiau liks nepašalinta sisteminė paklaida dėl pačios pataisos radimo paklaidos (komparavimo paklaidos), bet jos absoliutinė reikšmė bus gerokai mažesnė.

Sekite Mus

Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma

Pagal Niutono teoriją Žemė suplota ašigalių kryptimi ir yra elipsoido formos. Tada reikėjo išspręsti dvigubą mokslinę problemą: patikrinti teorinius Niutono skaičiavimus ir nustatyti Žemės elipsoido dydį. Tam tikslui Prancūzijoje, Peru ir Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje buvo išmatuoti meridianų lankų ilgiai. Jie patvirtino Niutono teoriją. Pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis apskaičiuotas Žemės suplokštėjimo dydis 1:300 skyrėsi nuo teorinių jo reikšmių, t. y. 1:231 ir 1:576, atitinkančių atvejus, kai Žemė vienalytė arba nevienalytė. Padaryta išvada, kad Žemės tankis nevienodas ir didėja Žemės masės centro kryptimi. Šią išvadą patvirtina ir Žemės referencinių elipsoidų parametrų, nustatytų kai kuriose šalyse pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis, skirtumai, kurių negalima paaiškinti tiktai matavimų paklaidomis. Jie priklauso nuo vidinės Žemės sandaros.

Šiuo laikotarpiu formavosi gravimetrijos kaip vienos iš geodezijos disciplinų pagrindai. Intensyvią geodezijos mokslo raidą sąlygojo greita matematikos ir mechanikos, fizikos ir astronomijos bei kitų mokslų raida. Buvo kuriami matavimo klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo pagrindai, įvesta metrinė sistema, formavosi metrologijos mokslas.

Šio etapo pabaigoje įrodyta, kad apibendrinta iki Pasaulinio vandenyno lygio Žemė nėra paprasta geometrinė figūra, o turi sudėtingą formą. Atsirado geoido sąvoka. Pirmą kartą šią sąvoką 1873 m. pavartojo vokiečių fizikas I. Listingas. Kartu paaiškėjo, kad Žemės formos nustatymo duomenys ypač svarbūs tiriant vidinę Žemės sandarą ir kad geodezijos problemos susijusios su problemomis geofizikos, kuri tada pradėjo plėtotis kaip atskiras mokslas.

Ketvirtas etapas prasidėjo XIX a. trečiajame ketvirtyje ir baigėsi XX a. antrojoje pusėje. Šiame etape geometriniais ir fizikiniais metodais toliau buvo tiriami Žemės elipsoido parametrai ir geoido nukrypimai nuo vienos ar kitos tipinės geometrinės figūros. Taip atsirado geodezinė gravimetrija.

M. Molodenskis savo darbais įrodė, kad negalima tiksliai nustatyti geoido formos pagal matavimų ant Žemės paviršiaus duomenis, sukūrė teoriją fizinio Žemės paviršiaus formai nustatyti. Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma, dydis ir išorinis gravitacinis laukas.

Ketvirtojo etapo viduryje kaip atskiros geodezijos mokslo šakos išsiskyrė aeronuotrauka ir fotogrametrija. Aeronuotraukos ir fotogrametrijos metodai vėliau tapo pagrindiniais Žemės paviršiaus kartografavimo metodais. Antrojoje šio etapo pusėje, intensyviai statant pramoninius ir civilinius pastatus, atsirado taikomoji geodezija.

Nuo XX a. vidurio prasidėjo dabartinis geodezijos raidos etapas, kurio pradžia susijusi su dirbtiniais Žemės palydovais. Išsiplėtė geodezijos turinys, atsirado naujos galimybės mokslinėms problemoms spręsti. Susikūrė nauja disciplina kosminė geodezija. Atsiradus naujoms geotektoninių reiškinių hipotezėms ir galimybei dabartines geodinamines problemas spręsti geodeziniais metodais, sustiprėjo geodezijos ryšiai su geofizika. Todėl pagrindinis geodezijos tyrimų tikslas dabar yra ne tik Žemės didumo, formos ir išorinio gravitacinio lauko nustatymas, bet ir šių parametrų kitimo pobūdžio tyrimas, nes dėl to, kad Žemės sukimosi greitis kinta, ašigaliai juda, Žemės pluta deformuojasi, taip pat dėl kitų geodinaminių reiškinių tokie parametrai nepastovūs. Be to, geodezijos metodai pradėti taikyti nustatant Mėnulio ir kitų Saulės sistemos planetų dydi, formą ir gravitacinį lauką, taip pat kartografuojant jų paviršius. Taip atsirado selenodezija ir planetodezija.

Taigi matyti, kad geodezijos raidos etapų trukmė, t. y. jos turinio kitimo periodas mažėjo. Tai rodo, kad geodezijos mokslas, plečiantis jos mokslinių ir praktinių klausimų ratui, sparčiai plėtėsi. Sunku pasakyti, kaip ilgai tęsis dabartinis geodezijos raidos etapas. Reikia manyti, kad ateityje plėsis ir stiprės geodezijos ryšiai su kitais mokslais apie Žemę ir inžineriniais, ypač statybos industrijos, mokslais.

Sekite Mus