Gludas – ši lietuviška augalo pavadinimo forma labai reta/gana dviprasmiška. Lietuvių kalboje augalais glūdais (taip pat „glūdas“, senaisiais žodynais) kartais vadintos vėdryninių šeimos rūšys, ypač vandeninis vėdrynas (Ranunculus aquatilis), vietomis – vandens „gliūdas“ arba net vėdrynas glūdas. Tačiau paprastai į šį žodį pretenduoja DU pagrindiniai variantai:
1. Glūdas = Paprastasis glūdas (Lycopus europaeus)
- Kitaip vadinamas vilkakė, vilkakės glūdas, vilkakojinis glūdas.
- Šeima: notrelinių (Lamiaceae).
- Auga: drėgnose vietose, pievose, pakrantėse, upių ir ežerų pakraščiuose, grioviuose, šlapynėse.
- Išvaizda: žalias, aukštas (iki 80 cm), keturbriaunis stiebas, lapai dantyti, apatinėje pusėje balzgani, žiedai balti, susitelkę į ratelius prie lapkočių.
- Vaistinis augalas: liaudies medicinoje naudotas raminimui, kraujavimui stabdyti, skydliaukės veiklai reguliuoti.
Trumpa priežiūra (jei augini sode):
- Dirva: drėgna, net pelkinga, bet pakenčia ir vidutiniškai drėgną.
- Augavietė: pusiau pavėsis arba saulė, bet svarbu, kad netrūktų drėgmės.
- Dauginimas: sėklomis ar šakniastiebiais.
- Lauke auga labai plintančiai – primena „piktžolę“.
2. Glūdas = Vandeninis vėdrynas (Ranunculus aquatilis)
- Dažnai kaimiškoje tarme ar kai kuriuose kraštuose taip vadintas gėlė/žolė, auganti vandens telkiniuose.
- Auga: ežeruose, upeliuose, grioviuose – povandeninis augalas.
- Išvaizda: povandeninės šakotos šakos, baltos gėlės kyšo iš vandens vasarą.
- Auginamas sode nebent dekoratyviniuose tvenkiniuose, baseinėliuose.
- Paprastasis glūdas (Lycopus europaeus): vaistingas, drėgnų vietų augalas, plintantis šakniastiebiais, balti rateliniai žiedai, žalias keturbriaunis stiebas.
- Vandeninis glūdas (vėdrynas): povandeninis augalas, baltas žiedas, auginamas vandenyje ar pakrantėse.
- Abejai – nereiklus, ypač drėgnose, natūralistiniuose gėlynuose ar tvenkiniuose.