Keletas mokslinių šaltinių pastebėjo, kad šaltalankių, moksliškai vadinamų Hippophae, šaknys yra ne Lietuvoje, o jos kilmė siekia Himalajų regioną.
Nepaisant artėjančios žiemos, pastebimos laukuose, šaltalankių krūmus puošia ryškios oranžinės uogos. Pažymėtinas nepaprastas šaltalankių gebėjimas atlaikyti itin šaltą temperatūrą, nukrentančią iki -43 °C, taip pat gebėjimas klestėti labai rūgštinėje dirvoje, kurios pH lygis siekia 8,0, ir netgi ištverti dirvožemio druskingumą, ypač pakrančių zonose, atsirandantį dėl jūros vandens įsiskverbimas.
Pasak Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos viceprezidento dr. Gedimino Radzevičiaus, dauguma šaltalankių veislių paprastai subręsta rugpjūtį ir rugsėjį, kai kurios vėlyvosios, ypač laukinės, vaisius subrandina spalio viduryje. . Šios uogos pasižymi išskirtiniu atsparumu, dažnai ištveria žiemos šalčius ir išlieka tvirtai prisirišusios prie šakų. Atėjus šalnoms, subrendusias uogas paprastai skina migruojantys paukščiai, keliaujantys į pietus žiemoti, arba vietiniai laukiniai gyvūnai, tokie kaip laukiniai gyvūnai, stirnos ir briedžiai, kurie jas valgo labai maloniai.
Kilęs iš Himalajuose.
Krūmai, žinomi kaip asiūkliai (Hippophae), kilę ne iš Lietuvos. Daugelis ekspertų teigia, kad Himalajų regionas yra tikėtina šaltalankių gimtinė. Iš ten dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides) išplito į įvairius kitus regionus, todėl paplitimo diapazonas buvo labai platus. Šie laukiniai augalai natūraliai paplito Baltijos jūros pakrantėse, Dunojaus deltoje, Karpatuose, Viduržemio jūros pakrantėse, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Sibire, Kinijoje.
Šaltalankių gimtoji aplinka susideda iš upių slėnių ir vietovių su smėlio ar žvyro dirvožemiu, kuriame gausu potvynių nusodinto dumblo. Be to, jie pritaikomi atvirose erdvėse, kuriose dirvožemis yra skurdus, pavyzdžiui, dykvietėse ir uolėtose vietovėse. Mūsų šalyje šie augalai klesti saulės apšviestuose regionuose, kurių dirvožemio sudėtis yra panaši, pavyzdžiui, paupiuose, paežerėse, pakelėse, įvairiuose šlaituose.
Šaltalankiai yra šviesai jautrūs augalai, kurie netoleruoja šešėlio ir konkuruoja su šalia esančia augmenija. Jie demonstruoja vaisingą ūglių auginimą, leidžiantį kurti kolonijas ir plėstis į kaimyninius regionus. Smėlingame dirvožemyje šaltalankiai išvysto horizontaliai išplitusią šaknų sistemą, paprastai išsidėsčiusią 0,1–0,5 metro gylyje. Ši savybė ypač naudinga, kai šaltalankiai naudojami dirvožemio erozijai mažinti. Plati ir tvirta šaknų sistema leidžia augalams klestėti šlaituose. Be to, šaltalankiai greitai išplečia savo šaknis, efektyviai apimdami gretimas teritorijas per 2–3 metus.
Kuris variantas palankesnis: krūmas ar medis?
Šaltalankiai – tai lapuočių krūmai arba medžiai, vedantys vaisius. Paprastai jie pasiekia 2–4 metrų aukštį, tačiau kai kuriuose Kinijos regionuose buvo pastebėta, kad jie pasiekia 18 metrų aukštį, o kiti išlieka mažyčiai ir neviršija 50 centimetrų.
Skiriamieji šių augalų bruožai yra ruda arba juoda atspalvių žievė ir pilkai žalios lapijos sankaupa. Gėlės yra nepastebimos ir žydi prieš lapų atsiradimą. Erškėčiai atlieka esminį vaidmenį šaltalankių biologinėje struktūroje, jų tankis, forma, ilgis ir aštrumas skiriasi. Dygliuotųjų šaltalankių vaisiai yra maždaug 6–9 mm skersmens kaulavaisiai, gali būti geltonų, oranžinių arba tamsiai raudonų atspalvių, primenančių uogas. Šie vaisiai yra įvairių formų, pavyzdžiui, apvalūs, ovalūs, kiaušinio formos, cilindriniai arba panašūs į ropes.
Šaltalankių augalams būdingas seksualinis dimorfizmas, o jų moteriškoms ir vyriškoms formoms priskiriamos skirtingos savybės ir funkcijos. Nustatyti sodinukų lytį yra sudėtinga, kol jie nepasiekia stadijos, kai pumpurų nėra, paprastai maždaug trečiaisiais ar ketvirtaisiais augalo augimo ciklo metais. Žydi daugiausia ant šakų, subrendusių dvejus metus, ypač žemiau trečiojo lapo. Moteriškieji šaltalankių augalai vaisius pradeda vesti maždaug po 4–6 metų nuo sėjos.
Šaltalankių uogose gausu daugiau nei 200 naudingų junginių. Lietuvoje šaltalankiai plačiai auginami nuo 1985 m.
Miške ir sode
Šiuo metu šaltalankių galima rasti ir natūralioje buveinėje, ir auginti ūkiuose. Ar tai du to paties augalo atvejai? Pasak gerbiamo dr. G. Radzevičiaus, verslininkai augina kultivuojamas šaltalankių veisles, kurios buvo kruopščiai sukurtos ilgus metus kryžminant ir sistemingai atrenkant įvairiomis savybėmis pasižyminčius augalus. Šie darželiuose auginami šaltalankiai pasižymi ryškiais skirtumais, palyginti su jų laukiniais analogais, pvz., didesnės uogos, mažesnis spygliuotumas, būdingo miško uogoms būdingo plaukuotumo nebuvimas, skirtingos aliejaus, mikroelementų ir vitaminų proporcijos įvairiose veislėse, taip pat išskirtinės savybės. skonio profilius ir galimus pritaikymus.
Nuo 1985 metų šaltalankių auginimas Lietuvoje įgauna didelį populiarumą. Iš pradžių jis daugiausia buvo naudojamas žvyro karjerų rekultivacijai ir kelių šlaitų sutvirtinimui. Tačiau 1995–1998 metais ūkininkai šaltalankius pradėjo auginti savo žemėse. Išaugus šių uogų paklausai maisto, farmacijos, kosmetikos ir chemijos pramonėje Europoje ir už jos ribų, per pastarąjį dešimtmetį gerokai išaugo šaltalankių auginimas. 2014 metais šiam vertingam augalui auginti savo pastangas skyrė per 250 Lietuvos ūkininkų, todėl uogienių auginimo plotas viršija 2 tūkst. hektarų. Pastebėtina, kad per metus Lietuvos gamintojams pavyko į rinką pristatyti daugiau nei 200-300 tonų šių vertinamų uogų.
Nuimti šio konkretaus augalo vaisius yra gana sudėtinga dėl smailių šakų, kurios sukelia diskomfortą rankoms, ir uogų, kurios tvirtai prilimpa prie stiebų, todėl skynimo metu jos sutraiškomos. Vadinasi, tai paskatino žvalgytis šaltalankių veislių ir ieškoti naujų. Dėl to jau sėkmingai auginamos bespygliuočių arba žemadygių šaltalankių variacijos.
Lietuvoje labiausiai paplitusios veislės, selektyviai išvestos prestižinių institucijų, tokių kaip Maskvos valstybinis universitetas ir Sankt Peterburgo mokslų akademija, botanikos soduose. Šiose veislėse sėkmingai panaudotos pageidaujamos tiek kultūrinių sibirinių, tiek Baltijos jūros regione aptinkamų laukinių šaltalankių savybės, todėl jos puikiai tinka jūriniam klimatui. Žymūs pavyzdžiai: „Avgustinka“, „Botaničeskaja“, „Botabičiskaja“ aromatnaja, „Botaničeskaja lucistaja“, „Botanicheskaya lyubitelskaya“, „Maslichnaya“, „Podarok sadu“ ir „Trofimovskaya“.
Labai rekomenduojama savo sode auginti tik konkrečias šaltalankių veisles. Renkantis, kokią veislę sodinti, reikia atsižvelgti į uogų savybes, tokias kaip spalva, dygliuotumas, dydis ir skonis. Įrengiant savo sodą nepatartina naudoti šaltalankių poskiepių, gautų iš miškų ar rekultivuotų žvyro karjerų. Taip yra todėl, kad pasodinus tokius poskiepius, augalas bus neaiškios kokybės, o tikrosios jo savybės išryškės tik po kelerių metų augimo. Be to, įsigyjant augalą iš nežinomo šaltinio, kyla rizika užsikrėsti įvairiomis augalų ligomis, kurios per 2–3 metus gali sukelti puvimą arba kitų sodo augalų užkrėtimą.
Dygliuotasis šaltalankis gali daugintis įvairiais būdais, tokiais kaip sėklų daiginimas, žali ir sumedėję auginiai bei šaknų ūgliai. Svarbu pažymėti, kad iš sėklų išauginti šaltalankiai nepaveldi motininio augalo savybių. Ir atvirkščiai, dauginant vegetatyviniu būdu, gauti augalai yra identiški tiek savo išvaizda, tiek genetine sudėtimi. Idealiu atveju šis augalas turėtų būti sodinamas į nuolatinę vietą pavasarį, prieš atsirandant lapams arba rudens sezonu.
Norint užtikrinti sėkmingą tręšimą, būtina tinkamai pasodinti vyriškus ir moteriškus augalus. Įterpiant į sodą keletą šaltalankių, itin svarbu įterpti 2-3 vyriškus augalus, kad vienam žuvus moteriškųjų augalų apdulkinimas išliktų garantuotas.
Šaltalankių uogose gausu apie 200 naudingų junginių. Šios uogos turi daugybę praktinių pritaikymų.
Nepaprastai vertinga ir praktiška kultūra.
Šaltalankiai naudojami įvairiai, todėl ekonominiu požiūriu jie yra labai naudingi. Jo vaisių derlius, priklausantis nuo konkrečios veislės ir sodinimo tankio hektare, gali svyruoti nuo 0,75 iki 3,5 metrinių tonų.
Šaltalankių uogose gausu polivitaminų ir vertingų biologiškai aktyvių junginių, todėl jos yra reikšmingas išteklius. Šios uogos, kurių sudėtyje yra ypač daug vitamino C, išlaiko savo stiprumą perdirbtuose vaisių produktuose, nes nėra juos skaidančių fermentų. Be to, šaltalankių uogose gausu vitaminų, tokių kaip P, B1, B2, K, E, folio rūgštis, karotinas ir cholinas. Apskritai, šaltalankių vaisiuose yra įspūdinga iki 200 naudingų medžiagų. Šie vitaminai ir kiti naudingi junginiai šaldytose ir sutrintose uogose išsilaiko iki pavasario atėjimo.
Šaltalankių uogose esantys biologiškai aktyvūs junginiai daro didelę įtaką riebalų apykaitai, palengvina cholesterolio pertekliaus pašalinimą, stabdo aterosklerozės (ypač vyresnio amžiaus žmonėms) vystymąsi ir skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją.
Šaltalankių uogų aliejus pasižymi nepaprastu gebėjimu skatinti audinių regeneraciją, pagreitinti epitelio ląstelių susidarymą ir skatinti granuliuoto audinio augimą pažeistose odos ir gleivinės srityse. Šis daugialypis aliejus naudojamas gydant įvairias ligas, tokias kaip nudegimai, nušalimai, gerklės negalavimai, pragulos ir radiacijos sukeltas odos pažeidimas. Be to, jis taip pat naudojamas kaip vidinė priemonė skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, taip pat stemplės vėžiui gydyti.
Šaltalankiai plačiai naudojami kosmetikos srityje. Iš jo uogų gautas mišinys stiprina plaukus, o sutrintų uogų kompresas efektyviai maitina ir atgaivina odą.
Be to, dėl didžiulės uogų vertės jis gali tapti įprastu namų virtuvės daiktu, kuris yra pagrindinis ingredientas kuriant skanius drebučius, uogienes, padažus ir gaiviųjų gėrimų asortimentą.