Stebėkite, kaip vaikas išmoksta naudotis šaukštu. Šaukštas padarytas“ taip, kad, pasisėmę maisto. turime kelti ji vertikaliai, nepakreipdami, ir tik pakėlę dėti į burną. O neišmokyta” ranka, nešdama maistą, veikia visai kitaip tiesia kryptimi stačiai į burną. Vadinasi, judesiai tos rankos, kuri laiko šaukštą, turi persitvarkyti.
Šio veiksmo su įrankiu vaikas iš karto negali išmokti. Iš pradžių šaukštas jam tarnauja kaip rankos tęsinys. Jis apima jį kumšteliu kuo arčiau įdubimo (net įkišdamas ten pirštelius) ir. pasèkmes, suaugusiojo padedamas. valgio, įžambiai kelia ji į burnelę (taip jis keltų maistą, jeigu rankoje neturėtų šaukšto). Visas jo dėmesys sutelktas ne į šaukštą, bet į maistą. Savaime aišku, didelė dalis to. kas buvo šaukšte, iškrinta arba išsilieja, o į burną nepatenka.
Ir tik pamažu mažasis pradeda suvokti ryšį tarp to, kuo jis veikia (šaukštu). ir to, ko veiksmu siekiama (maisto). Tačiau kiekviena motina žino, kad iš pradžių sėkmės jis sieks nuo vieno karto iki kito, ir praeis Ankstyvame amžiuje tokie veiksmai daug kuo netobuli, vėliau jie dar turi būti šlifuojami. Bet svarbiau kitkas – vaikas suvokia patį įrankio vartojimo principą. Tai vyksta ir tada, kai jis mokosi bertuvėliu ar kastuvėliu kasti smėlį, braukyti pieštuku popierių.
Štai kodėl tokie naudingi yra žaisliniai įrankiai, kurių jūs stengiatės duoti savo mažiukui,- medinis plaktukas, kuriuo galima į šlapią smėlį įkalti kuolelį, mediniai varžtai ir atsuktuvas. Jūs skatinsite tokius darbinius žaidimus, per kuriuos vaikui kyla uždavinys panaudoti vietoj paprasčiausių įrankių tinkamus daiktus (,,parankines priemones”), kad jais būtų galima pasiekti tai, ko reikia: prisitraukti lazdele reikiamą daiktą, išgriebti samteliu rutuliuką iš stiklainio vandens, pastumti lazdele ratukus, stovinčius vidury stalo, nes ranka jų pasiekti negalima.
Ne tiek jau mažai laiko, kol ranka pakankamai įpras prie šaukšto atsiras veiksmas su įrankiu.
Nepamirškite, kad veiksmai su tais daiktais, kurie yra įrankiai, labiausiai skatina intelektinę vaiko raidą. Mažasis pradeda žaisti Žodį žaidimas paprastai pridedame prie visokiausių vaiko veiksmų. Kalbėdami apie šešių mėnesių kūdikį, sakome, kad jis žaidžia su savo rankutėmis; piramidės dėjimą taip pat vadiname žaidimu; vaikai mėto vienas kitam sviedinį ar žaidžia slėpynių – tai irgi žaidimas… Vėliau, ikimokyklinės vaikystės metais, svarbiausia ir tipiškiausia bus tam tikra žaidimo rūšis vaidmeninis žaidimas, kuriuo vaikai vaizduoja suaugusiųjų gyvenimą, jų darbą ir santykius.
Tada kaip tik, primename. išsiplėtos ir pradės lemti psichikos raidą tos veiklos rūšys, kurios vadinamos produktyviomis, piešimas, lipdymas, konstravimas. Bet tai nereiškia, jog ligtol, kol dar mažiukas nėra peržengęs 3 metų ribos, jo gyvenime nėra nei vaidmeninio žaidimo pradmenų, nei noro ką nors pavaizduoti popieriaus lape, nei statyti iš kubelių bokštą. Priešingai tai kaip tik prasideda ankstyvojoje vaikystėje, ir tėvai privalo visoms mažiuko gyvenimo sritims skirti reikiamą dėmesį.
Vaikui jūs duodate įvairių žaislų: lėlių, meškiukų, klounų, kiškelių, žaislinių baldų, indų ir pan. Trumpai tariant, iš pradžių šie žaislai yra tik jums – vaikas į juos reaguoja taip, kaip ir į kitus daiktus. Antrųjų metų pradžioje jo veiksmai su žaislais yra gana primityvūs. Gali atrodyti. kad mažasis liūliuoja lėlę, guldo ją miegoti. Ne kartoja suaugusiųjų parodytus veiksmus. Kol kas jis nieko nenori vaizduoti jis paprasčiausiai duoti. Kitiems žaislams šių veiksmų nepritaiko kaip liūliuoja kiškutį, jos dukrelė meškiuko liūliuoti ,,nesusipras”. jeigu mama parodė.
Tačiau jau labai greitai, maždaug nuo 1 metų 3 mėnesių, mažieji pradeda žaisdami atlikti ne tik tokius veiksmus, kuriuos jiems parodė suaugusieji, bet ir tokius, kuriuos jie patys matė: jie puošiasi, šukuojasi, spaudžia prie savęs lėlę, ją bučiuoja. Atsiranda daug naujų žaidimų: vaikai prausia lėlę, ją laisto, leidžia jai šokinėti nuo sofos, ristis nuo kalniuko, eina su ja pasivaikščioti.
Šiuo metu vaikas taip pat pradeda vaizduoti įvairius veiksmus, nors realiai jų nedaro. Jis ,,valgo” iš tuščio puoduko, ,,rašo” lazdele ant stalo, skaito”. Pavyzdžiui, mergaitė, matydama, kaip suaugusieji verda puode koše, ima emaliuotą puodelį, deda ji ant kėdės ir ima maišyti šaukšteliu tuščiame puodelyje, tiksliau barškina puodelio dugną, kilnodama šaukštelį, paskui padaužo šaukšteliu i puodelio kraštą, kaip kad daro suaugusieji, norėdami nukratyti košę nuo šaukštelio.
O štai vaikas,.skaito” – radęs knygą (nesvarbu kokią: užrašų, storą vaikišką knygą, sąsiuvinį, žodžiu, ką nors panašaus į knygą, kas turi puslapių), sedasi ant grindų, ją atsiverčia, ima vartyti puslapius ir sakyti daugybę neaiškių garsų. Ilgainiui tai igauna žodžio ,,skaityti reikšmę…
Kai vaikai jau turi daugiau kaip pusantrų metų, kartu su siužetiniais žaislais jie pradeda naudoti įvairiausius daiktus, kurie atstoja trūkstamus. Tai lyg ir žaislų pakaitalai, ,,dubleriai”. Mažasis prausia lėlę. Reikia muilo, bet jo nėra. Muilo gabaliuku gali virsti kubelis, ritelė, akmenukas. Kuo pavalgydinti meškiuką? Ir čia tinka akmenukas, kaulinis ratukas, statybinio rinkinio detalė. Lazdele, pieštuku matuojama temperatūra (tai termometro pakaitalas”)… Svarbiausia tai, kad ,,dubleriu” būtų galima veikti kaip tikru daiktu, o spalvos, formos, dydžio panašumo kol kas nereikalaujama.
Maždaug tuo pat metu, kai atsiranda ,,dubleriai”, vaikai pradeda savo žaidimais vaizduoti konkretaus suaugusio žmogaus veiksmus. Žinoma, čia dar toli gražu ne išsamus suaugusiojo vaidmens vaizdavimas žaidimu, bet vis dėlto tai jau ne paprastas matyto veiksmo kartojimas (tai mažasis sugebėjo ir anksčiau, kai ,,virė košę“, ,,skaitė”). Štai berniukas sodina ant laikraščio pliušinį kiškutį, kita laikraščio skiaute kaip servetėle uždengia jam krūtinę ir ima į ranką šluotelės virbą. Klausiamas ,,Ką tu darai?”, alsako,,Vytas kijpėjas” (Vytas kirpėjas) – ir vedžioja vytele per kiškučio galvą bei ausis ji kerpa… Mergaitė skudurėliu ir kubeliu (tai jos muilas) plauna duris, paskui pareiškia: „Dalytė – Ona“. Ona yra valytoja, ir mažoji Dalytė save vadina jos vardu, nes, pradėjusi žaisti, suvokia, kad ji atlieka to suaugusio žmogaus veiksmus.
Vaikai pradeda vis savarankiškiau žaisti, bet turite nepamiršti, kad jūsų pagalba, jūsų domėjimasis žaidimu, jūsų nurodymai yra būtinai reikalingi. Kartkartėmis vis paklauskite: ,,Parodyk, ką tu čia padarei”, ,,O kur tu važiuoji?” Jeigu mažasis nori įtraukti jus į savo žaidimą, būtinai reaguokite. Ne tik jam pritarkite ar jį pagirkite, bet ir duokite tokį klausimą, kuris skatintų mažąjį žaisti sudėtingiau, ilgiau, įdomiau.
Retkarčiais ir patys įsitraukite į vaiko žaidimą, kad mažasis ilgiau juo domėtųsi, parodykite, kaip dar galima su tuo ar kitu žaislu pažaisti. Pavyzdžiui, jūs galite priminti, jog lėlę prieš migdant reikia nuprausti, kad pienas geriamas iš puodelio, bet ne iš lėkštės, kad lėlei į arbatą reikia idėti cukraus (žinoma, įsivaizduojamojo).
Be to, neprimeskite vaikui gatavo žaidimo – tai atimtų jam norą žaisti. Tik pasistenkite jį padaryti sudėtingesnį, įvairesni, reikalaujanti didesnio susikaupimo, nuoseklesni. Tegul mažasis mokosi pradėtą žaidimą užbaigti, įveikti nedideles kliūtis, su kuriomis žaisdamas gali susidurti. Ir jau nekalbame, kad negalima vaiko pernelyg globoti ir nuolat jain nurodinėti: ,,Šitaip negalima, daryk taip”, ,,Tu nemoki, leisk aš tau padarysiu”.
Taip pat pasirūpinkite, kad tarp jūsų vaikų žaislų užtektinai būtų ir tokių, su kuriais jis galėtų vaizduoti tuos suaugusiųjų veiksmus, kuriuos mato.- lėlių ir įvairių daiktų su jomis žaisti (indų, baldų, medžiagos skiaučių, lėlių drabužių), žaislinių gyvulių ir paukščių, žaislinių įrankių ir instrumentų rinkinių (pavyzdžiui, ..Daktaro Aiskaudos” rinkinio tipo).