Sudėtingesni darosi ir vaikų tarpusavio santykiai žaidžiant. Jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nemoka tiksliai pasiskirstyti žaidimo vaidmenų, viduriniojo kai kuriuos vaidmenis pasiskirsto tiksliau, bet visų vaikų tarpusavio santykių dar neaprėpia, o vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų vaidmenys jau sąlygoja visus žaidimo kolektyvo santykius. Atlikdami vaidmenį, vaikai savo žaidybinius santykius tvarko pagal suaugusiųjų santykių tipą, jiems prieinamomis formomis mokosi kolektyvinio gyvenimo. Visi žaidėjai žiūri, kad būtų laikomasi prisiimto vaidmens ir su juo susijusių elgesio taisyklių.
Jeigu šeimoje auga vienas ikimokyklinio amžiaus vaikas, nelankantis vaikų darželio, tėvai turi įvairiopai skatinti kolektyvinius žaidimus, kviesti draugų, su kuriais vaikas galėtų žaisti, pratinti ji paklusti kolektyvo tiks lams ir laikytis jo taisyklių.
Imituodamas žaidimu suaugusiji, ikimokyklinio amžiaus vaikas sukuria žaidybinę situaciją ir naudoja įvairius daiktus, su kuriais jam reikia atlikti savo vaidmenį. Pavyzdžiui, mergaitė, prieš pradėdama žaisti „šeimą“, susirenka visus reikalingus žaislus; vaikų grupė, prieš pradėdami žaisti autobusą“, pasidaro jį iš kėdžių, pasiskirsto vaidmenis, pasigamina tai, ko kiekvienam žaidžiant reikės turėti, ,,kasą”, ,,bilietus” ir kt. Žaisdamas vaikas daiktus naudoja ne pagal tiesioginę paskirtį tik atstoja tikrus daiktus, kuriuos vartoja suaugusieji. Pavyzdžiui, žaidžiant vaikų darželį, medžių lapai gali atstoti lėkštes, lazdelės smulki statybinė medžiaga jie šakutes, įvairi visokį valgį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikas žaidimui ima bet kokius daiktus. Juk kuo gali būti panašios lazdelė ir šakutė, kėdė ir automobilis? O iš tikrųjų ne kiekvienas daiktas žaidžiant gali atstoti tikrąjį. Vaikas tuos daiktus parenka pagal tam tikrą principą: ima tuos, su kuriais galima atlikti reikiamus veiksmus. Pavyzdžiui, šakelė gali būti šaukštas, lapus galima nešti kaip lėkštę ir ant jų dėti valgį, lazdelę galima čiūčiuoti, valgydinti.
Vadinasi, rinkdamasis žaidimui daiktus, kurdamas žaidybinę situaciją, vaikas žiūri, su kuriais daiktais galima realiai veikti. Kartu jam svarbu, kad būtų galima perteikti ne paties veiksmo techniką, bet tik bendrą jo prasmę.
Sakysime. žaisdami, kad valgo, vaikai perteikia tik bendrą to, kas vyksta, prasmę, o savo veiksmus taiko tik prie vytelės ar lazdelės, kuri vaizduoja šaukštą. peilį ar šakutę. Pavyzdžiui, jie lazdelės šaukštu nesemia valgio, o tik ja paliečia ,,lėkštę”. Kad vaikai perteikia tik bendrą veiksmo prasmę, rodo ir tai, jog veiksmas tik vaizduojamas, bet nei laiko, nei erdvės atžvilgiu jis nepaklūsta realaus veiksmo su realiais daiktais dėsniams. Štai, žaisdami ,,pietus”, vaikai griežtai aikosi kad negalima pirmiau valgyti deserto, o pirmąjį ir antrąji patiekalą po jo, bet patys pietūs tetrunka kelias minutes. Du trys judesiai lazdele nuo lėkštelės prie burnos, ir pietūs” pavalgyti, Pagrindinis žaidimo tikslas — perteikti žmonių veiksmų ir santykių prasmę.
Veikianti dorovė Vaidmeninis žaidimas turi labai svarbią reikšmę visai ikimokyklinio amžiaus vaiko psichikos raidai, jo asmenybės formavimuisi. Jau esame sakę, kad, kai vaikas gauna žaidimo vaidmenį, svarbiausias jo tikslas pasidaro ji atlikti. Žaidžiant vaikui gali kilti įvairių kitokių norų (labai masina kiti daiktai, kurių jis šiuo metu neturi), bet jis nuslopina tokius savo pageidavimus, kad galėtų gerai atlikti turimą vaidmenį. Todėl šiuo atveju vaikas pirmiausia mokosi priversti vienus savo norus paklusti kitiems. Antra, atsiranda pagrindiniai ir šalutiniai norai ir, trečia, kadangi žaidžiant kylantys norai priverčiami paklusti atliekamam vaidmeniui,- vaikas pradeda suprasti, kuris jo noras yra svarbesnis.
Mokėjimas priversti vienus norus paklusti kitiems yra labai svarbi valios ugdymo prielaida. Vaikas mokosi daryti tai, kas reikia, bet ne vien tai, ką jis kažkodėl dabar norėtų daryti. Zaidimas labai padeda ir formuot io amžiaus vaiko dorovę. Žinoma. pačius dorovinius vaizdinius jis įgyja ne žaisdamas, bet tiesiogiai bendraudamas su suaugusiaisiais. Auklėdami vaiką, suaugusieji (tėvai ir auklėtojai) perteikia jam dorovines elgesio normas ir reikalauja, kad jis jų laikytųsi. Tai žmonių tarpusavio santykių, vaikų elgesio su vyresniaisiais, vaikų elgesio su daiktais (apyvokos reikmenimis ir žaislais) įvairiausios taisyklės.
Sias dorovines normas ir taisykles vaikas perima ne iš karto tain reikia laiko. O suaugusieji negali jaustis atlikę savo pareigos, jeigu jie tik sako mažajam, kaip elgtis. Reikia daug sykių vaikui aiškinti elgesio taisykles, buti labai nuosekliam ir reikliam, kasdien stebėti, kaip jis ju laikosi.
Žaisdamas vaikas kur kas geriau laikosi jo vaidmeniui reikiamų taisyklių. Pavyzdžiui, šiaip vaiką sunku priversti ramiai sėdėti prie stalo ir netrukdyti kitiems, jis vis blaškosi, duoda daug klausimų ir pan. O jeigu žaidimas reikalauja ramiai sėdėti, jis tai daro visai nesunkiai ir gana ilgai taip gali išbūti.
Tai galima paaiškinti pirmiausia tuo, jog žaidžiančiam vaikui niekas ,,neprimela” taisyklės ji yra jo paties taisyklė, kuri tiesiogiai išplaukia iš jo prisiimto vaidmens. Taip žaidimas virsta dorovinių vaiko savybių versme. Galima sakyti. kad ikimokyklinio amžiaus vaikui žaidimas – dorovės mokykla, bet ne įsivaizduojamos, o veikiančios dorovės. Tai ir yra greta kitų ikimokyklinio amžiaus vaiko dorovinio ugdymo priemonių svarbiausia žaidimo reikšmė.
Apie žaislus Vaiko dvasinis gyvenimas turi vertę tik tada, kai vaikas pasineria į žaidimo, pasakos, muzikos, fantazijos, kūrybos pasaulį. Be viso šito jis – tarsi sudžiovintas žiedelis. V. Suchomlinskis
Jau esame davę patarimų, kaip tėvai, supažindindami vaikus su suaugusiųjų gyvenimu ir darbu, gali veikti jų žaidimų turinį bei siužetą. Kaip tėvai gali vadovauti pačiam žaidimo procesui? Tėvai gali ne tiktai tiesiogiai dalyvauti žaidime, bet ir duoti nurodymų žaidžiantiems vaikams arba parinkti atitinkamų žaislų.
Kokių žaislų reikia ikimokyklinio amžiaus vaikui? Pagrindinis žaislas lėlė. Ji yra ne tik žaislas, bet ir žaidimo draugas. ypač tiems vaikams, kurie neturi namie vienmečių, su kuriais galėtų žaisti. Lėlė žaidime atstoja žmogų, taip pat gali atlikti vienokį ar kitokį vaidmenį. Ji nebūtinai turi būti vaikas, kuriuo galima rūpintis, kurį galima valgydinti. guldyti, čiūčiuoti, prausti, su kuriuo galima eiti pasivaikšto mokytojas, lėlė gali ateiti į čioti. Lèle gali būti mokinys, o vaikas – svečius, būti keleivis, kasininkas ir kt.
Kokia turi būti lėlė? Žaidimams geriausiai tinka lėlė su celiulioidine galvute ir judančiomis galūnėmis. Lėlės drabužiai turi būti nuimami, reikia, kad ji turėtų įvairios aprangos, kurią nesunku patiems pasiūti. Lėlės garderobas turi būti laikomas specialioje dėžutėje. Ipratinkite vaiką rūpintis savo lėlės drabužiais, juos tvarkyti, laikyti tam tikroje vietoje.
Labai dažnai vaikas iš kelių savo lėlių išsirenka vieną. Ir paprastai ne visų puošniausią, ne didžiausią ir ne naujausią. Žinoma, vaikui patinka graži lėlė. bet ne dėl to ji pasidaro mėgstamiausia. Svarbiausia yra tai, kad su ja galima žaisti visokiausių siužetų žaidimus. Kuo daugiau lėlė turi tokių bruožų, tuo labiau ją vaikas myli.
Paprastai kurią nors lėlę vaikas labiausiai pamėgsta, kai su ja žaidžia. Kuo įvairesni ir turiningesni tie žaidimai, tuo labiau vaikas prie lėlės prisiriša. Vaikui užtenka 2-3 paprastų lėlių, iš kurių viena gali atlikti moterų vaidmenis, kita – vyrų, o trečia vaikų. Daugiau lėlių jam reikia duoti tada, kai jis pradeda žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia daug dalyvių. Paprastai su tuo susiduriama vyresniajame ikimokykliniame amžiuje. Čia jau gali prireikti lėlių rinkinių (pavyzdžiui, alavinių kareivėlių).
Nors lėlė yra svarbiausias žaislas, bet ne tik jos reikia vaikui. Jis turi turėti įvairių žaislų. Visus žaislus galima suskirstyti į tris dideles grupes: siužetiniai, statybiniai ir įvairi medžiaga. Siužetiniai žaislai yra tokie, kurie sužadina vaiko norą žaisti kurio nors turinio žaidimus. Tai žaisliniai žvėrys, naminiai gyvuliai ir paukščiai: meškiukas, kiškis, šuniukas, karvė, arklys, antis. Kai kurie iš jų atstoja lėles. Žaislinius gyvulius galima šerti, migdyti, su jais galima žaisti zoologijos sodą, paukštyną ir pan.