Supratimas, kad elektra juda, neatsirado iš karto. Ilgą laiką žmonės matė tik išorinius elektros reiškinius: kibirkštis, žaibą, patrinto gintaro trauką ar keistą įelektrintų kūnų elgesį. Tačiau vien stebėjimų nepakako, kad būtų aišku, kas iš tiesų vyksta. Tik per daugybę eksperimentų mokslas pamažu priėjo prie išvados, kad elektra nėra vien statiška savybė – ji gali persikelti, tekėti ir būti perduodama iš vienos vietos į kitą.
Pirmasis svarbus žingsnis buvo paprastas pastebėjimas, kad elektrinis poveikis gali atsirasti viename kūne, o paskui pasireikšti kitame. Jei įelektrintas daiktas paliečia kitą kūną ir šis taip pat ima veikti lengvus objektus, vadinasi, kažkas buvo perduota. Nors ankstyvieji mokslininkai dar nežinojo, kas tiksliai juda, jie jau suprato, kad elektra nėra pririšta prie vieno daikto visam laikui. Ji gali būti perduodama.
Dar aiškesnį supratimą suteikė bandymai su laidžiomis medžiagomis. Buvo pastebėta, kad kai kurios medžiagos elektrinį poveikį perduoda daug geriau nei kitos. Metalai tai darydavo lengvai, o tokios medžiagos kaip stiklas ar derva – daug sunkiau. Iš šių stebėjimų gimė laidininkų ir izoliatorių samprata. Tai buvo labai svarbu, nes parodė, kad elektra juda ne bet kaip, o priklauso nuo medžiagos savybių.
Didelį vaidmenį suvaidino ir bandymai, kuriuose elektra buvo kaupiama bei iškraunama. Kai mokslininkai išmoko sukaupti elektrinį krūvį tam tikruose prietaisuose, tapo aišku, kad elektra gali ne tik atsirasti, bet ir būti laikoma bei vėliau išlaisvinama. Toks elgesys labai priminė judėjimą ar persiskirstymą. Jei krūvį galima sukaupti vienoje vietoje, o po to jis staiga pasireiškia kitoje, vadinasi, elektra turi gebėti judėti.
Svarbiu momentu tapo supratimas, kad žaibas ir laboratorijoje sukeliamos kibirkštys yra tos pačios prigimties reiškiniai. Tai reiškė, kad elektra juda ne tik mažuose bandymuose, bet ir gamtoje milžinišku mastu. Žaibo išlydis labai aiškiai rodė, kad tarp dviejų sričių gali įvykti staigus elektrinis perėjimas. Tokie stebėjimai stiprino mintį, kad elektra yra ne sustingusi savybė, o aktyvus procesas.
Toliau mokslo pažanga priklausė nuo tikslesnių matavimų. Mokslininkai pradėjo tirti, kaip elektrinis poveikis keičiasi grandinėse, kaip jis pasiskirsto ir kokiomis sąlygomis sustiprėja ar susilpnėja. Kuo daugiau buvo kaupiama duomenų, tuo aiškiau darėsi, kad elektra paklūsta dėsniams. Ji ne tik egzistuoja, bet ir juda tam tikru būdu, kurį galima tyrinėti moksliškai.
Lemiamas lūžis įvyko tada, kai elektros srovė buvo pradėta suprasti kaip kryptingas procesas. Kai sujungus šaltinį ir laidininką atsirasdavo pastovus poveikis, tapo aišku, kad grandinėje vyksta tęstinis elektrinis veikimas. Tai jau buvo daug daugiau nei trumpalaikė kibirkštis ar statinės elektros efektas. Mokslas pamatė, kad elektra gali tekėti nuolat.
Šis supratimas tapo dar tvirtesnis, kai buvo pradėtas nagrinėti ryšys tarp elektros ir magnetizmo. Paaiškėjo, kad tekanti srovė sukuria magnetinį lauką. Tai buvo labai stiprus įrodymas, kad elektra juda, nes jos poveikis pasireiškė ne tik pačiame laidininke, bet ir aplink jį. Kitaip tariant, judanti elektra palikdavo aiškų fizinį pėdsaką, kurį buvo galima stebėti ir matuoti.
Vėliau medžiagos sandaros tyrimai leido suprasti, kas iš tiesų juda. Paaiškėjo, kad daugeliu atvejų elektra susijusi su elektrinį krūvį turinčių dalelių, ypač elektronų, judėjimu. Taip buvo pereita nuo bendros minties, kad „elektra teka“, prie daug tikslesnio paaiškinimo, jog srovė yra kryptingas krūvį turinčių dalelių judėjimas. Šis atradimas galutinai įtvirtino šiuolaikinį elektros supratimą.
Svarbu tai, kad mokslas prie šios išvados priėjo ne vien teorijomis, o nuosekliu keliu: per stebėjimą, eksperimentą, matavimą ir palyginimą. Iš pradžių buvo matoma tik pasekmė, vėliau pastebėtas perdavimas, po to išmatuotas tekėjimas, o galiausiai atskleistas dalelių vaidmuo. Tokiu būdu elektra iš paslaptingo reiškinio virto tiksliai aiškinama fizikos sritimi.
Kaip mokslas priėjo prie išvados, kad elektra juda? Pirmiausia mokslininkai pastebėjo, kad elektrinis poveikis gali būti perduodamas iš vieno kūno kitam. Vėliau bandymai su laidininkais, krūvio kaupimu, kibirkštimis ir srove parodė, kad elektra gali tekėti ir veikti per atstumą. Galiausiai buvo suprasta, kad daugeliu atvejų šis judėjimas yra susijęs su elektronų ir kitų krūvį turinčių dalelių judėjimu.
Būtent šis supratimas tapo vienu svarbiausių elektros mokslo pagrindų. Kai paaiškėjo, kad elektra juda, atsivėrė kelias moderniai fizikai, elektrotechnikai ir elektronikai.
