KODĖL SLIDININKAS IŠSILAIKO SNIEGO PAVIRŠIUJE?

Pirma išsiaiškinsime, kuo skiriasi slėgimo jėga ir slėgimas. Jėga, kuria žemė traukia kiekvieną kūną, vadinama svorio jėga, arba kūno svoriu. Šios jėgos slegiamas, kiekvienas laisvai mestas kūnas krinta žemės rutulio spinduliu; jeigu jis yra ant kokios nors atramos, tai ją spaudžia; pagaliau, jeigu jis pakabintas, pavyzdžiui, ant virvės arba ant siūlo, tai ją įtempia. Vadinasi, jeigu ant stalo padėsime plytą, tai ji slėgs stalą. Bet kurį paviršiaus slėgimą vadiname slėgio jėga. Slėgio jėga matuojama svoriu. Taigi plytos slėgio į stalą jėga visuomet lygi plytos svoriui. Iš to išvada: nepaisant, kaip padėsime plytą ant stalo, slėgimo jėga visada bus vienoda.

0 slėgimu įprasta vadinti jėgą, kuria kūnas veikia 1 kvadratinį paviršiaus centimetrą. Aišku, plyta įvairiose padėtyse veiks stalą vienoda slėgimo jėga, bet skirtingu slėgimu. Tuo atveju, jeigu ji gulės ant stalo plokščiai, t. y. ta plokštuma, kuri turi didžiausią paviršių, tai slėgs mažiau, negu gulėdama šonu arba statmenai. Panašus reiškinys vyksta, kai išpilame vandenį iš stiklinės lėkštę. Vandens slėgimo jėga lėkštės dugną ir stiklinės dugną yra vienoda, tačiau slėgimas pirmuoju atveju yra mažesnis, nes lėkštės dugno paviršius yra didesnis už stiklinės dugno paviršių.

Slėgimo dydį galima apskaičiuoti, padalijus slėgimo jėgą, veikiančią į paviršių, iš to paviršiaus kvadratinių centimetrų skaičiaus. Pavyzdys: 100 kilogramų sveriąs kūnas guli 100 kvadratinių centimetrų paviršiuje. Tuomet slėgimo į paviršiu jėga yra lygi 100 kilogramų, o slėgimas kG 100 kG : 100 cm2= 1 —cm2 kG/cm2 slėgimas buvo pavadintas technine atmosfera. Visa tai išsiaiškinę, galime betarpiškai atsakyti į klausimą, iškeltą antraštėje. Sniego dribsniai, krisdami ant žemės, sugula vienas ant kito ir drauge su oru, esančiu tarp jų, sudaro purų sluoksnį. Sniegui persmeigti nereikia didelio slėgimo.

Užtenka jame vertikaliai pastatyti lazdą, kartelę arba storą geležinį strypą — jų galai greitai lįs gilyn į sniegą. O jeigu šiuos daiktus padėsime ant sniego gulsčiai, jie truputį įsispaus jį. žinoma, geležinis strypas klimps giliau, negu lazda arba kartelė, nes jis yra sunkesnis, nors šie daiktai ir bus vienodo didumo. Stačios lazdos, strypo arba kartelės slėgimas toks didelis, kad sniegas susispaudžia. Užtat, jeigu tie patys daiktai bus padėti ant sniego gulsti, slėgimas žymiai sumažės, ir tuo pačiu mažiau slėgs sniego. dribsnius. 2mogus, sveriantis 70 kilogramų, veikia paviršių 70 kG slėgimo jėga. Tarkime, kad vieno slidžių batelio pagrindo plotas yra 330 kvadratinių centimetrų. 70 kG slėgimo jėgą padaliję iš 330 kvadratinių centimetrų, gausime slėgimo dydį. Jis lygus 0,21 kG/cm2. Šio slėgimo pakanka sniegui giliai įminti. –

Pastatysime batus ant slidžių, kurių ilgis, pavyzdžiui, 195 centimetrai, o plotis — 8 centimetrai. Atėmę 15 centimetrų ilgio slidžių galiuką, nesiremiantį sniegą, gausime vienos slidės, spaudžiančios sniegą, plotą: 180 cm X8 cm–1440 cm2, o dviejų slidžių — 2880 cm2. Vadinasi, jeigu slidininkas stovi ant abiejų slidžių, slėgimas sniegą bus: 70 kG : 2800 cm2 = 0,024 kG/cm2. Šis slėgimas yra beveik dešimt kartų mažesnis už bato slėgimą. Taigi slidės klimpsta žymiai mažiau, negu koja be slidės. Šis reiškinys praverčia ne tik slidininkams. Kad mechaninis transportas (pavyzdžiui, traktoriai, savivarčiai, tankai ir pan.) neklimptų smėlio grunte arba suartoj dirvoj, jis aprūpinamas ratais su plačiomis padangomis arba vikšrais.

KAS YRA LIEPSNA?

Liepsna yra dujų arba garų čiurkšlė, deganti ore. Žvakės, dujų degiklio, žibalinės lempos, malkų, anglies, benzino liepsna atsiranda šioms medžiagoms greitai jungiantis su atmosferos deguonimi, t. y. joms degant. Pavyzdžiui, uždegant šviečiamųjų dujų degikli, reikia prie degiklio angos sudaryti tokią temperatūrą, kurioje gali dujos jungtis su deguonimi. žemiausia temperatūra, reikalinga dujoms užsidegti, vadinama įsiliepsnojimo temperatūra.

Degimo procesas, esant pakankamai deguonies, trunka tol, kol išsisemia dujų atsarga. Taip vyksta todėl, kad, degant dujoms, išsiskirianti šiluma įkaitina gretimas dujų molekules ligi įsiliepsnojimo temperatūros. Šviečiamosios dujos turi daug anglies ir vandenilio junginių. Deginami tokie junginiai gali oksiduotis visiškai arba iš dalies. Jeigu deguonies patiekiama nedaug, tai oksiduotis suspėja tik vandenilis, o anglis laisvai išsiskiria.

Anglies dalelės liepsnoje įkaista ligi aukštos temperatūros ir šviečia kaip srovės įkaitintas volframo siūlelis mūsų elektros lemputėse. Šias anglies daleles lengva pastebėti: įterpkite į žvakės liepsną šaltos lėkštės kraštą ir pamatysite ant jos suodžių grynanglio — pėdsakus. O kaip dega žibalas lempoje? Norint,gauti liepsną, tai yra, kalbant paprasta kalba, uždegti lempą, reikia degantį degtuką priglausti prie žibalo prisigėrusio dardo. Tam tikras žibalo kiekis virsta garais. Kai garai pasiekia įsiliepsnojimo temperatūrą (apie +3001, atsiranda liepsna ir žibalas ima degti. Lygiai taip pat užsidega žvakė — pirma nuo degančio degtuko šilumos dalis parafino arba stearino virsta garais, paskiau garai, pasiekę įsiliepsnojimo temperatūrą, užsidega.

Šviečiamųjų dujų įsiliepsnojimo temperatūra yra +600°, benzino +230°, eterto + 188°, anglies disulfido +60°. Žvakės liepsna susideda iš trijų pagrindinių sluoksnių. Viduje yra tamsus plotelis. Tame plotelyje garai dar nepasiekia įsiliepsnojimo temperatūros, nes prie jų negali prieiti oras. Norint tuo įsitikinti, pakanka greitai įkišti ten degtuko galvutę — ji neužsidegs. Stipriausiai šviečia vidurinis sluoksnis. Šiame sluoksnyje ne visos dujos dega, ir įkaitusios anglies dalelės ryškiai šviečia. Užtat išorinė liepsnos dalis yra karščiausia, nes kaip tik čia visos degiosios medžiagos visu smarkumu dega. Dažniausiai šis sluoksnis silpnai matomas. Kai kurie skysčiai, pavyzdžiui, benzinas ir eteris, išskiria daug garų paprastoje kambario temperatūroje.

Liepsnos temperatūra būna įvairi. Ji priklauso nuo degančios medžiagos ir deguonies kiekio. Liepsna pasiekia +2000°, šviečiamosioms dujoms degant gryname deguonyje. Gryname deguonyje degančio vandenilio liepsnos temperatūra yra +3000° Aukščiausią temperatūrą (+3500°) turi liepsna, atsiradusi degant acetileno dujoms deguonyje. Dėl jo aukštos temperatūros acetileno liepsna naudojama metalams suvirinti. Liepsnos spalva priklauso nuo degančios medžiagos. Anglies oksido liepsna yra žydra. Mineralinių druskų, pavyzdžiui, valgomos druskos, vario, stroncio druskų ir kt. priemaišos atitinkamai nudažo liepsną geltona, žalia ir raudona spalvomis.

KAS YRA AŠAROS IR KODĖL ŽMONES VERKIA?

Ašaros yra skystis, saugantis akies obuolį nuo išdžiuvimo. Tai būtina todėl, kad priešakinė iškili ir skaidri akies obuolio apvalkalo dalis, vadinama ragena, džiūdama nepasidarytų apsiblaususi. Ašaras gamina ašarinės liaukos. Pagrindinė ašarinė liauka yra smilkininėje viršutinio voko raukšlės dalyje; be to, gleivėtame voko apvalkale yra dar kelios mažos ašarinės liaukelės. Vokai, dengiantys akies obuolį, išsklaido ašaras visame jo paviršiuje, o ašarų perteklius ašariniu kanalėliu nuteka į nosiaskylę.

Ašaros susideda iš vandens, kuriame yra nedidelis kiekis įvairių ištirpusių druskų, daugiausia valgomosios druskos, be to, jose yra organinis junginys lizocimas, naikinantis bakterijas. Vidutiniškai ašarinės liaukos išskiria 7 kubinius centimetrus ašarų per dieną. Atsiradus dideliam kiekiui ašarų, jos nebegali nutekėti ašarų kanalėliais ir ima riedėti vokais laukan, — tai vadiname verkimu.

Žmogus verkia nuo mechaninio arba cheminio suerzinimo, pavyzdžiui, šapeliui arba mašalui patekus į akį, nuo gailaus svogūno kvapo. Verkiama ir nuo smarkaus susijaudinimo, pavyzdžiui, iš nevilties ir sielvarto, rečiau iš džiaugsmo arba pykčio. Tai rodo, kad žmogaus pergyvenami jausmai atsispindi viso organizmo veikloje.

KAIP ATSIRADO ĮVAIRIOS KALBOS?

Kalba — vien žmonių bendravimo būdas. Atskiros kalbos — tai įvairios kalbos formos, rūšys. Jos atsirado kurią nors kalbą sukūrusios visuomenės šimtų kartų pastangomis: atskiros kalbos yra viso istorinio tam tikros visuomenės kelio produktas. Kalbos vystymasis buvo ir tebėra betarpiškai susijęs su žmonių veikla, ypač su gamybine veikla, arba pragyvenimo reikmenų gavimo būdu. Pirmykščiai žmonės daugiausia buvo medžiotojai. Naudodamiesi primityviais įrankiais, jie bastėsi iš vienos vietos kitą, ieškodami maisto.

Labai sunkiai ir didelėmis pastangomis, kovodami su badu, šalčiu, o dažnai ir su stipresniais už save žvėrimis, jie galėjo gauti maisto tik tiek, kad jo vos užtekdavo savo gyvybei palaikyti. Šiomis sąlygomis žmonės galėjo gyventi tik nedidelėmis grupėmis — po kelias dešimtis žmonių. Neturėdamos beveik jokio pertekliaus, vos patenkindamos būtiniausius savo poreikius, atskiros žmonių grupės nejautė reikalo bendrauti su kitomis grupėmis. Priešingai, jos veikiau vengdavo vienos kitų, nes paprastai bet kuris įvairių grupių susidūrimas baigdavosi kova dėl geresnių medžioklės plotų. Dėl to kalba vystėsi ir formavosi kiekvienoje grupėje atskirai. Kadangi gyvenimo sąlygos buvo panašios, tai kalbos formavosi vienodai, atsirasdavo panašios sąvokos.

Užtat skirtingų žmonių grupių žodžiai, reiškę tas pačias sąvokas, buvo skirtingi. Šitaip atsirado daug įvairių kalbų. Vystantis ūkiui ir tobulėjant technikai, t. y. vystantis gamybinėms jėgoms, atsirasdavo stambesni žmonių kolektyvai — giminės, vėliau gentys ir pagaliau tautos: Kartu didėjo supratimas apie aplinkinį pasaulį, o tai turtino žmogaus mąstymą. Naujoms sąvokoms reikšti reikėjo naujų žodžių, dėl to atsirasdavo naujų išsireiškimų. Kintant kasdieniniam žmonių gyvenimui, išnykdavo pasenę žodžiai, kitokia darydavosi kai kurių žodžių prasmė, pagaliau atsirasdavo ir tobulėdavo gramatinės formos. Atskiros nacionalinės kalbos su žodynine sudėtimi žr jas atitinkančia gramatika atsirado dar ir dėl to, kad gilioje senovėje tautos ir gentys dėl natūralaus ūkio ir nepatogaus susisiekimo gyveno labai uždarai. Kalbos vystymasis ir kitimas — didelis ir sudėtingas procesas, kuris nenutrūksta ir šiuo metu.

Bet kurioje kalboje dalis žodžių pasensta, nebevartojama, atsiranda nauji žodžiai, atitinkantys naujas sąvokas. Kalbos ilgai vystėsi, skverbdamosi viena kitą ir susimaišydamos, ir tuo būdu atsirado atskirų tautų kalbos, pajungusios sau į jų sudėti įėjusių mažesnių genčių dialektus, tarmes arba šnektas. Nereikia manyti, kad, kalboms susimaišius, iš dviejų kalbų atsirasdavo nauja trečia, nepanaši nė į vieną iš jų ir kokybiškai nuo jų skirtinga. Paprastai nugalėdavo viena iš kalbų, išsaugodama savo pagrindinį žodyną ir gramatiką ir perimdama iš kitos kalbos tam tikrą žodių ir posakių atsargą. Be to, kartais viršų paimdavo nugalėtos tautos kalba. Pavyzdžiui, germaniškosios frankų gentys, užkariavusios Galiją, neteko savo kalbos, kurios pėdsakai liko šalies pavadinime — Prancūzija.

KAIP ŽMONĖS IŠMOKO KALBĖTI?

Prieš atsirandant žmogaus kalbai, kaip jau esame nurodę, turėjo ištobulėti smegenys. Taip pat svarbią reikšmę turėjo pasikeitimai, atsiradę žmogui ėmus vaikščioti stačiomis. Galva nebebuvo nukarusi, žmogus ją laikė tiesiai, o dėl šito išlavėjo raumenys, judinantieji liežuvį ir apatinį žandikaulį. Po tų pakitimų žmogus galėjo ištarti kur kas daugiau įvairių garsų, negu gyvuliai. Tiriant beždžionžmogio sandarą, kyla mintis, kad jis jau galėjo tarti artikuliuotus garsus, nors dėl raumenų išsidėstymo jis dar nepajėgė laisvai judinti apatinio žandikaulio, vadinasi, greitai kalbėti.

Kalbos organai vystėsi ilgai, jie tobulėjo, tobulėjant pačiai kalbai. Pirminių žmonių tariami garsai-žodžiai buvo greičiausiai silpnai diferencijuoti gerkliniai, nosiniai ir čepsintys garsai — jaustukai-šūksniai — ir apėmė nedaugeli pagrindinių kasdieninio gyvenimo sąvokų. Pavyzdžiui, jie galėjo reikšti signalą eiti į medžioklę, Įspėjimą, kad pasirodė laukiniai žvėrys, valgi ir pan. Bet šie pradiniai primityvūs žodžiai iš pagrindų skyrėsi nuo žvėrių garsų. Jie ne tik rodė jausmų būklę, bet pirmiausia tai buvo apibendrinimai, t. y. sąvokos, reiškiančios, pavyzdžiui, viską, kas susiję su medžiokle, valgiu, ugnimi ir neapibrėžiančios kurio nors konkretaus valgio arba laužo. Vadinasi, žodžiu-sąvoka buvo galima naudotis, turint galvoje bet kurią medžioklę, ugnį, bet kurį valgį ir t. t. Jis reiškė ne konkretų daiktą ar veiksmą, o tam tikrą daikto arba veiksmo kategoriją (rūšį). Iš tiesų, sakome, pavyzdžiui, „stalas”, tai galvojame ne apie koki nors konkretų stalą, bet apie stalą aplamai.

Kartu galime įsivaizduoti ir bet kurį konkretų stalą. Kai mes sakome „šis stalas”, pasakytieji žodžiai reiškia ne kažkokį stalą aplamai, bet visai konkretų stalą, kaip tik „šį”, bet ne koki nors kitą. Vadinasi, tardami žodį, mes galvojame sąvokomis — apibendrinimais, kurie yra žodžių turinys. Tai yra išimtinai žmogaus mąstymo būdas, visiškai neprieinamas gyvuliams. Gyvūnai — žvėrys, paukščiai gali reaguoti į žmogaus kalbą, bet žodžiai jiems yra be turinio, tik garsu signalai. O žmogui svarbu žodžių turinys, bet ne jų skambėjimas (arba rašyba). Pavyzdžiui, nepakeis dalyko esmės, jeigu kas nors sušuks „kilo gaisras”, arba stačiai „dega”, — šių visiškai skirtingų garsų prasmė ta pati, ji atstoja tokius jutiminius signalus, kaip gaisro vaizdas, dūmų kvapas arba ugnies ūžesys.

Žmogaus kalba vystėsi labai ilgai. Praėjo šimtai tūkstančių metų, kol trumpučiai šūktelėjimai virto atskirais žodžiais, o vėliau — daugybe sudėtingų žodžių ir frazių. Tobulėjant kalbai, kartu tobulėjo mąstymas, ilgainiui apėmęs ir daugybę sąvokų iš kasdieninio gyvenimo, ir pirmąsias gamtos reiškinių sąvokas. Panašiai kaip žmogaus gemale atsispindi etapai, kuriuos prieš šimtus tūkstančių arba milijonus metų nuėjo tolimieji žmogaus protėviai, taip ir kūdikio kalbos įsisavinimo procese atsispindi seniai praėję mūsų protėvių kalbos vystymosi etapai. Pirmasis kūdikio čiauškėjimas — tai jaustukai-šūksmai, paskiau atsiranda žodžiai ir pagaliau frazės. Kalba žmogui yra priemonė jį supančiam pasauliui pažinti, būdinga tik žmonėms. Darbas, pagimdęs kalbą, padarė mus žmonėmis dabartine šio didžiojo žodžio prasme.

Kalba yra visuomenės produktas ir būtina jos gyvavimo sąlyga. Vienas iš to teiginio įrodymų gali būti tas faktas, kad kūdikis, žindymo amžiuje pagrobtas bet kurių žvėrių, pavyzdžiui, vilkų (yra žinomi keli tokie atvejai), ir išgyvenęs tarp jų kelerius metus, ne tiktai vaikšto repečkomis,ir aplamai elgiasi kaip žvėrelis, bet jis arba visai negali išmokti kalbėti, arba jam tai pavyksta labai sunkiai; be to, jis negali įsisavinti daugiau kaip kelias dešimtis žodžių. Pasirodo, kad jeigu vaiko smegenys negauna dirginimų žodžiais, kuriuos taria aplink ji esantys žmonės, vadinasi, jeigu jų neveikia žmonių visuomenė kalba, tai vėliau tokios smegenys negalės kaip reikiant išsivystyti. Galima teigti, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės, kurioje jis gyvena, produktas, kad tik joje kalbos dėka jis yra įgijęs žmogiškąją sąmonę.

AR UNGURIAI IŠEINA SAUSUMĄ?

Reikėtų trumpai atsakyti: ne, neišeina. Bet ir kam tai jiems reikalinga? Juk unguriai—žuvys; kvėpuojančios žiaunomis, vadinasi, oru, ištirpusiu vandenyje. Jie minta smulkiais vandens gyviais; o, gal būt, ir suminkštėjusia vandenyje dvėseliena. Sausumoje jiems lyg nėra ko veikti. Juk gyvūnai neturi tokio papročio nei iš šio, nei iš to, tiesiog dėl kaprizo, eiti „pasivaikščioti” neįprastoje aplinkoje, kurioje jiems sunku gyventi. Vadinasi, unguriai neišeina sausumon?.. Pasakysime taip: paprastai neišeina. Europos upių, ežerų ir didelių tvenkinių unguriai nesiveisia ten, kur gyvena, būdami suaugusiomis žuvimis.

Subrendę patinai ir patelės neršto laikotarpiui išplaukia j jūrą, traukia į dumblių priaugusius Atlanto vandenyno plotus, netoli Antilų salų, ir tik ten neršia. Suprantama, kad tokią kelionę gali atlikti unguriai, kurie gyvena upėse arba nutekamuose ežeruose. Bet ką daryti unguriams, kurie, dar mažos žuvelės, potvynio metu pakliuvo į nenutekamą baseiną? Nejaugi jie pasmerkti mirti, nepalikę palikuonių?

Visai ne! Kai jie subręsta ir ateina neršimo laikas, jie išeina sausumon (suprantama, ne plentu arba autostrada šliaužti į artimiausią upę). Pasinaudodami kiekvienu grioveliu, vagele su lietaus vandeniu, net labai rasota pieva, jie šliaužia į upelį arba upokšni, kurie pagaliau išveda juos į tikrą kelią — į upę, tekančią į jūrą. Vadinasi, atsitinka, kad unguriai. išeina sausumon, šliaužia ja. Atlikti tokius „pasivaikščiojimus” padeda jiems ir jų kūno forma, kuri leidžia šliaužti žeme kaip gyvatei, ir sandariai užsidarantys žiaunų dangteliai. Kitaip švelnios žiaunos, būdamos ore, per daug greitai išdžiūtų.

KAS YRA PERLAS?

Jeigu aš jums atsakysiu, kad tai yra moliuskų arba sraigės ligos požymis, jūs, turbūt, nustebsite. Tačiau taip yra. Minkštakūniai moliuskai sugeba iš mantijos išskyrų gaminti kietus šarvus, vadinamus kriaukle. Šiuos šarvus, juos atidžiai įsižiūrėjus, sudaro trys nuoseklūs sluoksniai: išorinis — raginis, po juo — tankiausias, susidedąs iš kalkinių kristalų, ir pagaliau paskutinis, arčiausiai prie moliusko kūno, susidedąs iš plonyčių kalkinių plokštelių. Jos iš tikrųjų skaidrios, bet kadangi plonos, tai atspindi šviesą ir žiba besikeičiančiomis vaivorykštės spalvomis (perlamutro sluoksnis).

Kokio nors kriauklės vidų pakliuvusio parazito arba smėlio grūdelio pažeista bei suerzinta, moliusko mantija sunerimsta. Ji pradeda išskirti tuos pačius sluoksnius visiškai neįprastoje vietoje, daugiausia apie ją erzinantį daiktą. Tada atsiranda kiaušinio, kriaušės pavidalo, o dažniausiai apvalios kaip rutulys išskyros arba iš raginės medžiagos, arba iš kristalinio kalcito, arba iš ką tik minėtų plonyčių perlamutro plokštelių. Gamtininko požiūriu, tai vis — perlai. Tačiau juvelyrą domina tiktai paskutiniosios, „perlamutrinės” išskyros, nes kaip tik jos yra brangiai vertinamos.. Japonai net augina moliuskus-perlines kriaukles ir deda į jų mantiją smulkiausių kristalėlių arba smiltelių; dalis jų padengiama blizgančiu perliniu sluoksniu.

Ilgą laiką žmonės nesuprato, kodėl net puikiausi perlai po kurio laiko nustoja savo puikaus blizgėjimo, kaip sakoma, miršta. Tai paaiškinama tuo, kad, veikiant orui arba drėgmei, plonučiai angliarūgštinio kalcito sluoksniai dūlėja ir keičia savo struktūrą. O kadangi kaip tik nuo šių plokštelių sandaros priklauso perlų blizgesys, tai ir gražiausias perlas gali virsti paprastu matinės spalvos kalkiniu rutulėliu.

AR GYVULIAI SUPRANTA ŽMOGAUS KALBĄ?

Šį klausimą galima atsakyti tiktai tuo atveju, jeigu iš anksto susitarsime dėl to, ką reiškia suprasti kieno nors kalbą. Jeigu, skverbdamasis per prikimštą žmonių tramvajų, koks nors užsienietis gana stipriai stumtelės mane, o paskiau pasakys kažką labai maloniai nesuprantama man kalba, tai, nors aš ir nežinau nė vieno ištarto žodžio reikšmės, puikiai suprasiu, kad jis manęs atsiprašo. Tiktai tokiu būdu galima įsivaizduoti, kad gyvuliai „supranta” žodžius, kuriuos jiems sako žmogus.

Pagal akademiko I. Pavlovo sukurtą sąlyginių refleksų teoriją žodis gyvuliui yra toks pat dirgintojas, sukeliąs sąlyginį refleksą, kaip bet kuris kitas garsas: varpo dūžis, metronomo tiksėjimas ir pan. Jeigu kuris nors žodis, pavyzdžiui „apart” arba „gulėti”, bus ištartas gyvuliui su kokiu nors veiksmu (čia balso intonacija taip pat turi didelę reikšmę), gyvulys nuolat atliks šį veiksmą, reaguodamas atitinkamą šūksnį. Tai žmogui sudaro tokį įspūdį, lyg gyvulys suprantąs ištarto žodžio prasmę, ko iš tiesų nėra. Mat, gyvuliai aplamai negalvoja, vadinasi, negamina bendrų sąvokų, kurios mums, žmonėms, yra visuomet susietos su tam tikrais žodžiais, ir tuo labiau jie nesupranta jokių ryšių tarp žodžių (nesamprotauja).

Pavyzdžiui, šuo pažįsta savo šeimininką, pažįsta gyvenančius ir dažnai apsilankančius namuose žmones, vaikščiojančius gatvėje žmones, pažįsta įvairiais jutimo organais — uosle, klausa, regėjimu, bet visiškai nesieja savo įspūdžių su bendra sąvoka žmogus.

Protingiausią gyvulį galima išdresuoti taip, kad, išgirdęs žodžių garsus: „Ar tu myli žmones?” jis laižytų klausiančiojo ranką. Tačiau tai visai nereiškia, kad jis atsako klausimą, nes, kaip mes jau sakėme, bendros sąvokos „mylėti” arba „žmogus” jam neegzistuoja.

AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

Dėmesio! Atsargiau su kriauše gluosnyje!’ Ji gali išaugti greičiau, negu kad „vėžys sušvilps”. Iš dviejų priežodžių, kurie ilgus amžius buvo negalimo dalyko sinonimais, greičiau jau išsipildys pirmasis — kriaušės išaugs ant gluosnio. O vėžių niekas neišmokys švilpti, be to, kam gi reikalingi „švilpiantieji vėžiai”. O kriaušės ant gluosnio? Vadinamojo vegetatyvinio kryžminimo srityje jau tiek nuveikta, jog, jeigu paaiškėtų, kad kriaušės ir gluosnio derinys gali būti naudingas, niekas Yra senas papasakoti apie kriaušę, augančia ant gluosnių, reiškia apgaudinėti, sukelti neįgyvendinamas viltis. Gal būt, kada nors, kai kryžminimo darbas pažengs dar toliau, ir iš tiesų taip atsitiks. Bet kol kas tai padaryti dar neįmanoma. Sodininkystėje jau seniai žinomas vadinamojo lytinio kryžminimo metodas, tai yra metodas gauti naujas atmainas, apdulkinant vienos rūšies žiedą kitos rūšies žiedadulkėmis. Šis metodas davė daug naujų atmainų, kartais vertingų, kurios paskiau buvo veisiamos, kartais nevykusių. Skiepydami naujas arba jau įsitvirtinusias atmainas viename ar kitame poskiepyje, sodininkai, pavyzdžiui, žinojo, kad paprastą obelį suskiepijus su rojinuke arba kriaušę su svarainiu, augalai išaugdavo maži, su ankstyvesniais vaisiais ir t. t. Tačiau niekas nepagalvodavo, kad poskiepis gali turėti įtakos vaisiaus formavimuisi arba vertingumui. Tik didysis rusų mokslininkas Ivanas Mičiurinas atkreipė dėmesį į šį faktą.

Jis išvedė daugybę vaismedžių ir vaiskrūmių hibridų. Kurdamas šiuos hibridus, jis ėjo nauju, savo paties praskintu keliu, drauge su lytiniu kryžminimu naudodamas ir vegetatyvinį. Kryžmindamas obelį su kriauše, Mičiurinas gavo vertingą hibridą bergamotinį renetą; sukryžminęs ievą su vyšnia — naują, lyg tol visiškai nežinomą hibridą cerapadusą, kuris atsparus ligoms ir šalčiui. Dygiosios kryklės kryžminimas su renklodu davė saldžiai valgomą dygiąją kryklę, kurios vaisiai puikiai išsilaiko kelis mėnesius net blogomis buto sąlygomis.

Mičiurinas ne tik išvedė vertingus kriaušių, obelų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių hibridus. Jis darė įvairiausius bandymus, siekdamas padidinti augalų atsparumą šalčiui ir sausrai, pagreitinti vaisių ir t. t. Mičiurinas padarė svarbų atradimą, kuris leido tarybinei sodininkystei pastūmėti toli į šiaurę vaismedžius ir uogakrūmius. Šio atradimo esmė ta, kad buvo pradėta vegetatyviškai kryžminti individus, turinčius skirtingas savybes ir kilusius iš įvairių, dažnai labai tolimų viena nuo kitos geografinių juostų ir perkeltus j. naujas, visiškai kitas sąlygas. Naujai išvestuose hibriduose vieno iš jų „tėvui” savybės nevyraudavo taip stipriai, kaip sukryžminus vietines „senąsias” atmainas su „svetimšalėmis”, nes tiek tėvo, tiek ir motinos augalas turėjo lygiai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Naudojant ši metodą, atsirado palikuonys, kurie iš pietinių atmainų gavo vaisiaus skonį, dydi ir spalvą, o iš laukinių šiaurės atmainų patvarumą ir atsparumą. Taip atsirado taigos žieminė obelis, Mičiurinio žieminė kriaušė, Mičiurino vaisingoji ir jubiliejinės vyšnios, šalčiui atsparios aktinidijos ir daugelis Visa tai šeiminiai kryžminimai — kryžminimai rūšies arba giminės viduje. Skirtingoms šeimoms priklausančių rūšių kryžminimas susiduria su dideliais sunkumais ir kol kas turi tik teorinę reikšmę, nors tai, kad jis yra galimas, įrodo Mičiurino aprašytas ir jo asistento Jakovlevo pasiektas vegetatyvinis citrinos kryžminimas su kriauše, su obelimi ir apelsinu. O kriaušės ant gluosnio? Čia giminystė būtų tolimesnė. Tikslas — kažin ar pasiekiamas, o rezultatai abejotini. Tokį hibridą gauti būtų labai sunku. Net jeigu ir pavyktų tai pasiekti, nežinoma, ar toks medis duotų vaisius ir kokie jie būtų. Beje, jau šiandien galima pamatyti kažką panašaus i „kriaušes ant gluosnio”. Pulavos rezervate, Varšuvos botanikos sode, o, gal būt, ir dar kur nors, auga alyvmedžio lapais kriaušė. Jos vaisiai – mažos kriaušės, o lapai tikrai niekuo neprimena kriaušės ir yra labai panašūs gluosnio lapus.

KODĖL KARŠTAME KLIMATE AUGMENIJA VEŠLESNĖ?

KODĖL KARŠTAME KLIMATE AUGMENIJA VEŠLESNĖ?

Karščiausias pasaulyje garsusis Mirties Slėnis — dalis didelės Mochavės dykumos Kalifornijos ir Nevados valstijų pasienyje — visai nepasižymi vešlia augmenija. Ten aukščiausia temperatūra siekė +56,7° Celsijaus, beveik visada esant giedram dangui (iš 365 dienų per metus 351 nedebesuota). Šis slėnis vasarą iš tikrųjų primena įkaitintą krosnį, nes dirvožemio temperatūra, žinoma, dar aukštesnė, negu oro temperatūra. Apie „vešlią augmeniją” tokiomis sąlygomis nėra ko ir kalbėti. Keista, kad ten aplamai auga augalai. O auga jų daug — apie penkis šimtus sausrai atsparių rūšių; jų tarpe yra net kelios medžių rūšys. Tik labai trumpai, žiemą, metu, Mirties Slėnyje sužaliuoja vešli augmenija.

Vadinasi, karšto klimato nepakanka, kad augmenija būtų vešli. Juk karščiausias klimatas būna kaip tik dykumose. Atogrąžų miškuose, kur mus iš tikrųjų stebina augmenijos turtingumas ir grožis, temperatūra ne itin aukšta — ji siekia 20-30°. Tankioms atogrąžų girioms būdinga: nuolat aukšta temperatūra, nuolat didelė drėgmė, nuolatinis šviesos gausumas. Tik kai visa tai veikia kartu, atsiranda vešli, mūsų požiūriu tiesiog neįtikinamai vešli augmenija. Pavyzdžiui, prie Amazonės per metus kritulių iškrenta daugiau kaip 10 metrų aukščio sluoksnis, o kai kuriuose rajonuose net ligi 22 metrų aukščio, tuo tarpu mūsų vidutiniame klimate kritulių iškrenta ne daugiau kaip metras. Oras atogrąžų miške šiltas, prisotintas vandens garų, saulės spinduliai krinta statmenai, o diena beveik ištisus metus trunka dvylika valandų. Čia nėra žiemos, nėra sausros, kuri daugelyje karšto klimato vietų sustabdo augalų augimą. Čia visą laiką karšta ir drėgna vasara, ir visą laiką vešliai auga, žydi ir duoda vaisius augalai. Kovojama tiktai dėl šviesos. Tiesa, jos yra labai daug, bet vešlus augalų „stogas” nepraleidžia saulės spindulių ligi miško „dugno”. Todėl šviesą mėgstančios rūšys veisiasi viršutiniuose „aukštuose”, o žalioje apatinių „aukštų” prieblandoje auga augalai, kuriems nereikia daug šviesos. Lijanos, siekdamosi I šviesą, rangosi į viršų, ant miško „stogo”. Nuolat drėgname atogrąžų miške iš tikrųjų yra vešliausia, įvairiausia ir turtingiausia augmenija.