AR UNGURIAI IŠEINA SAUSUMĄ?

Reikėtų trumpai atsakyti: ne, neišeina. Bet ir kam tai jiems reikalinga? Juk unguriai—žuvys; kvėpuojančios žiaunomis, vadinasi, oru, ištirpusiu vandenyje. Jie minta smulkiais vandens gyviais; o, gal būt, ir suminkštėjusia vandenyje dvėseliena. Sausumoje jiems lyg nėra ko veikti. Juk gyvūnai neturi tokio papročio nei iš šio, nei iš to, tiesiog dėl kaprizo, eiti „pasivaikščioti” neįprastoje aplinkoje, kurioje jiems sunku gyventi. Vadinasi, unguriai neišeina sausumon?.. Pasakysime taip: paprastai neišeina. Europos upių, ežerų ir didelių tvenkinių unguriai nesiveisia ten, kur gyvena, būdami suaugusiomis žuvimis.

Subrendę patinai ir patelės neršto laikotarpiui išplaukia j jūrą, traukia į dumblių priaugusius Atlanto vandenyno plotus, netoli Antilų salų, ir tik ten neršia. Suprantama, kad tokią kelionę gali atlikti unguriai, kurie gyvena upėse arba nutekamuose ežeruose. Bet ką daryti unguriams, kurie, dar mažos žuvelės, potvynio metu pakliuvo į nenutekamą baseiną? Nejaugi jie pasmerkti mirti, nepalikę palikuonių?

Visai ne! Kai jie subręsta ir ateina neršimo laikas, jie išeina sausumon (suprantama, ne plentu arba autostrada šliaužti į artimiausią upę). Pasinaudodami kiekvienu grioveliu, vagele su lietaus vandeniu, net labai rasota pieva, jie šliaužia į upelį arba upokšni, kurie pagaliau išveda juos į tikrą kelią — į upę, tekančią į jūrą. Vadinasi, atsitinka, kad unguriai. išeina sausumon, šliaužia ja. Atlikti tokius „pasivaikščiojimus” padeda jiems ir jų kūno forma, kuri leidžia šliaužti žeme kaip gyvatei, ir sandariai užsidarantys žiaunų dangteliai. Kitaip švelnios žiaunos, būdamos ore, per daug greitai išdžiūtų.

KAS YRA PERLAS?

Jeigu aš jums atsakysiu, kad tai yra moliuskų arba sraigės ligos požymis, jūs, turbūt, nustebsite. Tačiau taip yra. Minkštakūniai moliuskai sugeba iš mantijos išskyrų gaminti kietus šarvus, vadinamus kriaukle. Šiuos šarvus, juos atidžiai įsižiūrėjus, sudaro trys nuoseklūs sluoksniai: išorinis — raginis, po juo — tankiausias, susidedąs iš kalkinių kristalų, ir pagaliau paskutinis, arčiausiai prie moliusko kūno, susidedąs iš plonyčių kalkinių plokštelių. Jos iš tikrųjų skaidrios, bet kadangi plonos, tai atspindi šviesą ir žiba besikeičiančiomis vaivorykštės spalvomis (perlamutro sluoksnis).

Kokio nors kriauklės vidų pakliuvusio parazito arba smėlio grūdelio pažeista bei suerzinta, moliusko mantija sunerimsta. Ji pradeda išskirti tuos pačius sluoksnius visiškai neįprastoje vietoje, daugiausia apie ją erzinantį daiktą. Tada atsiranda kiaušinio, kriaušės pavidalo, o dažniausiai apvalios kaip rutulys išskyros arba iš raginės medžiagos, arba iš kristalinio kalcito, arba iš ką tik minėtų plonyčių perlamutro plokštelių. Gamtininko požiūriu, tai vis — perlai. Tačiau juvelyrą domina tiktai paskutiniosios, „perlamutrinės” išskyros, nes kaip tik jos yra brangiai vertinamos.. Japonai net augina moliuskus-perlines kriaukles ir deda į jų mantiją smulkiausių kristalėlių arba smiltelių; dalis jų padengiama blizgančiu perliniu sluoksniu.

Ilgą laiką žmonės nesuprato, kodėl net puikiausi perlai po kurio laiko nustoja savo puikaus blizgėjimo, kaip sakoma, miršta. Tai paaiškinama tuo, kad, veikiant orui arba drėgmei, plonučiai angliarūgštinio kalcito sluoksniai dūlėja ir keičia savo struktūrą. O kadangi kaip tik nuo šių plokštelių sandaros priklauso perlų blizgesys, tai ir gražiausias perlas gali virsti paprastu matinės spalvos kalkiniu rutulėliu.

AR GYVULIAI SUPRANTA ŽMOGAUS KALBĄ?

Šį klausimą galima atsakyti tiktai tuo atveju, jeigu iš anksto susitarsime dėl to, ką reiškia suprasti kieno nors kalbą. Jeigu, skverbdamasis per prikimštą žmonių tramvajų, koks nors užsienietis gana stipriai stumtelės mane, o paskiau pasakys kažką labai maloniai nesuprantama man kalba, tai, nors aš ir nežinau nė vieno ištarto žodžio reikšmės, puikiai suprasiu, kad jis manęs atsiprašo. Tiktai tokiu būdu galima įsivaizduoti, kad gyvuliai „supranta” žodžius, kuriuos jiems sako žmogus.

Pagal akademiko I. Pavlovo sukurtą sąlyginių refleksų teoriją žodis gyvuliui yra toks pat dirgintojas, sukeliąs sąlyginį refleksą, kaip bet kuris kitas garsas: varpo dūžis, metronomo tiksėjimas ir pan. Jeigu kuris nors žodis, pavyzdžiui „apart” arba „gulėti”, bus ištartas gyvuliui su kokiu nors veiksmu (čia balso intonacija taip pat turi didelę reikšmę), gyvulys nuolat atliks šį veiksmą, reaguodamas atitinkamą šūksnį. Tai žmogui sudaro tokį įspūdį, lyg gyvulys suprantąs ištarto žodžio prasmę, ko iš tiesų nėra. Mat, gyvuliai aplamai negalvoja, vadinasi, negamina bendrų sąvokų, kurios mums, žmonėms, yra visuomet susietos su tam tikrais žodžiais, ir tuo labiau jie nesupranta jokių ryšių tarp žodžių (nesamprotauja).

Pavyzdžiui, šuo pažįsta savo šeimininką, pažįsta gyvenančius ir dažnai apsilankančius namuose žmones, vaikščiojančius gatvėje žmones, pažįsta įvairiais jutimo organais — uosle, klausa, regėjimu, bet visiškai nesieja savo įspūdžių su bendra sąvoka žmogus.

Protingiausią gyvulį galima išdresuoti taip, kad, išgirdęs žodžių garsus: „Ar tu myli žmones?” jis laižytų klausiančiojo ranką. Tačiau tai visai nereiškia, kad jis atsako klausimą, nes, kaip mes jau sakėme, bendros sąvokos „mylėti” arba „žmogus” jam neegzistuoja.

AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

Dėmesio! Atsargiau su kriauše gluosnyje!’ Ji gali išaugti greičiau, negu kad „vėžys sušvilps”. Iš dviejų priežodžių, kurie ilgus amžius buvo negalimo dalyko sinonimais, greičiau jau išsipildys pirmasis — kriaušės išaugs ant gluosnio. O vėžių niekas neišmokys švilpti, be to, kam gi reikalingi „švilpiantieji vėžiai”. O kriaušės ant gluosnio? Vadinamojo vegetatyvinio kryžminimo srityje jau tiek nuveikta, jog, jeigu paaiškėtų, kad kriaušės ir gluosnio derinys gali būti naudingas, niekas Yra senas papasakoti apie kriaušę, augančia ant gluosnių, reiškia apgaudinėti, sukelti neįgyvendinamas viltis. Gal būt, kada nors, kai kryžminimo darbas pažengs dar toliau, ir iš tiesų taip atsitiks. Bet kol kas tai padaryti dar neįmanoma. Sodininkystėje jau seniai žinomas vadinamojo lytinio kryžminimo metodas, tai yra metodas gauti naujas atmainas, apdulkinant vienos rūšies žiedą kitos rūšies žiedadulkėmis. Šis metodas davė daug naujų atmainų, kartais vertingų, kurios paskiau buvo veisiamos, kartais nevykusių. Skiepydami naujas arba jau įsitvirtinusias atmainas viename ar kitame poskiepyje, sodininkai, pavyzdžiui, žinojo, kad paprastą obelį suskiepijus su rojinuke arba kriaušę su svarainiu, augalai išaugdavo maži, su ankstyvesniais vaisiais ir t. t. Tačiau niekas nepagalvodavo, kad poskiepis gali turėti įtakos vaisiaus formavimuisi arba vertingumui. Tik didysis rusų mokslininkas Ivanas Mičiurinas atkreipė dėmesį į šį faktą.

Jis išvedė daugybę vaismedžių ir vaiskrūmių hibridų. Kurdamas šiuos hibridus, jis ėjo nauju, savo paties praskintu keliu, drauge su lytiniu kryžminimu naudodamas ir vegetatyvinį. Kryžmindamas obelį su kriauše, Mičiurinas gavo vertingą hibridą bergamotinį renetą; sukryžminęs ievą su vyšnia — naują, lyg tol visiškai nežinomą hibridą cerapadusą, kuris atsparus ligoms ir šalčiui. Dygiosios kryklės kryžminimas su renklodu davė saldžiai valgomą dygiąją kryklę, kurios vaisiai puikiai išsilaiko kelis mėnesius net blogomis buto sąlygomis.

Mičiurinas ne tik išvedė vertingus kriaušių, obelų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių hibridus. Jis darė įvairiausius bandymus, siekdamas padidinti augalų atsparumą šalčiui ir sausrai, pagreitinti vaisių ir t. t. Mičiurinas padarė svarbų atradimą, kuris leido tarybinei sodininkystei pastūmėti toli į šiaurę vaismedžius ir uogakrūmius. Šio atradimo esmė ta, kad buvo pradėta vegetatyviškai kryžminti individus, turinčius skirtingas savybes ir kilusius iš įvairių, dažnai labai tolimų viena nuo kitos geografinių juostų ir perkeltus j. naujas, visiškai kitas sąlygas. Naujai išvestuose hibriduose vieno iš jų „tėvui” savybės nevyraudavo taip stipriai, kaip sukryžminus vietines „senąsias” atmainas su „svetimšalėmis”, nes tiek tėvo, tiek ir motinos augalas turėjo lygiai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Naudojant ši metodą, atsirado palikuonys, kurie iš pietinių atmainų gavo vaisiaus skonį, dydi ir spalvą, o iš laukinių šiaurės atmainų patvarumą ir atsparumą. Taip atsirado taigos žieminė obelis, Mičiurinio žieminė kriaušė, Mičiurino vaisingoji ir jubiliejinės vyšnios, šalčiui atsparios aktinidijos ir daugelis Visa tai šeiminiai kryžminimai — kryžminimai rūšies arba giminės viduje. Skirtingoms šeimoms priklausančių rūšių kryžminimas susiduria su dideliais sunkumais ir kol kas turi tik teorinę reikšmę, nors tai, kad jis yra galimas, įrodo Mičiurino aprašytas ir jo asistento Jakovlevo pasiektas vegetatyvinis citrinos kryžminimas su kriauše, su obelimi ir apelsinu. O kriaušės ant gluosnio? Čia giminystė būtų tolimesnė. Tikslas — kažin ar pasiekiamas, o rezultatai abejotini. Tokį hibridą gauti būtų labai sunku. Net jeigu ir pavyktų tai pasiekti, nežinoma, ar toks medis duotų vaisius ir kokie jie būtų. Beje, jau šiandien galima pamatyti kažką panašaus i „kriaušes ant gluosnio”. Pulavos rezervate, Varšuvos botanikos sode, o, gal būt, ir dar kur nors, auga alyvmedžio lapais kriaušė. Jos vaisiai – mažos kriaušės, o lapai tikrai niekuo neprimena kriaušės ir yra labai panašūs gluosnio lapus.

KODĖL KARŠTAME KLIMATE AUGMENIJA VEŠLESNĖ?

KODĖL KARŠTAME KLIMATE AUGMENIJA VEŠLESNĖ?

Karščiausias pasaulyje garsusis Mirties Slėnis — dalis didelės Mochavės dykumos Kalifornijos ir Nevados valstijų pasienyje — visai nepasižymi vešlia augmenija. Ten aukščiausia temperatūra siekė +56,7° Celsijaus, beveik visada esant giedram dangui (iš 365 dienų per metus 351 nedebesuota). Šis slėnis vasarą iš tikrųjų primena įkaitintą krosnį, nes dirvožemio temperatūra, žinoma, dar aukštesnė, negu oro temperatūra. Apie „vešlią augmeniją” tokiomis sąlygomis nėra ko ir kalbėti. Keista, kad ten aplamai auga augalai. O auga jų daug — apie penkis šimtus sausrai atsparių rūšių; jų tarpe yra net kelios medžių rūšys. Tik labai trumpai, žiemą, metu, Mirties Slėnyje sužaliuoja vešli augmenija.

Vadinasi, karšto klimato nepakanka, kad augmenija būtų vešli. Juk karščiausias klimatas būna kaip tik dykumose. Atogrąžų miškuose, kur mus iš tikrųjų stebina augmenijos turtingumas ir grožis, temperatūra ne itin aukšta — ji siekia 20-30°. Tankioms atogrąžų girioms būdinga: nuolat aukšta temperatūra, nuolat didelė drėgmė, nuolatinis šviesos gausumas. Tik kai visa tai veikia kartu, atsiranda vešli, mūsų požiūriu tiesiog neįtikinamai vešli augmenija. Pavyzdžiui, prie Amazonės per metus kritulių iškrenta daugiau kaip 10 metrų aukščio sluoksnis, o kai kuriuose rajonuose net ligi 22 metrų aukščio, tuo tarpu mūsų vidutiniame klimate kritulių iškrenta ne daugiau kaip metras. Oras atogrąžų miške šiltas, prisotintas vandens garų, saulės spinduliai krinta statmenai, o diena beveik ištisus metus trunka dvylika valandų. Čia nėra žiemos, nėra sausros, kuri daugelyje karšto klimato vietų sustabdo augalų augimą. Čia visą laiką karšta ir drėgna vasara, ir visą laiką vešliai auga, žydi ir duoda vaisius augalai. Kovojama tiktai dėl šviesos. Tiesa, jos yra labai daug, bet vešlus augalų „stogas” nepraleidžia saulės spindulių ligi miško „dugno”. Todėl šviesą mėgstančios rūšys veisiasi viršutiniuose „aukštuose”, o žalioje apatinių „aukštų” prieblandoje auga augalai, kuriems nereikia daug šviesos. Lijanos, siekdamosi I šviesą, rangosi į viršų, ant miško „stogo”. Nuolat drėgname atogrąžų miške iš tikrųjų yra vešliausia, įvairiausia ir turtingiausia augmenija.

KODĖL RUDENĮ LAPAI GELSTA IR RAUDONUOJA?

KODĖL RUDENĮ LAPAI GELSTA IR RAUDONUOJA?

Ar iš tikrųjų lapas yra žalias? O, gal būt, mums taip tik atrodo? Kad augalai žali nuo chlorofilo, jau žinome. O gal lape yra dar kitų dažančiųjų medžiagų, kurios pradeda veikti kaip tik rudenį? Ar galima tuo įsitikinti? Paimkime lapą — paprastą, pirmą pasitaikiusį. Aišku, žalią, gyvą. Supjaustykime jį smulkiais gabaliukais ir užpilkime spiritu. Palaukime ligi kitos dienos, kad lapo dažančiosios medžiagos išsiskaidytų, arba pavirinkime mūsų „salotas” (tiktai atsargiai, nes spiritas gali lengvai užsidegti). Spiritas pasidarys žalias kaip smaragdas, o pas — baltas kaip sugeriamasis popierius. Dabar supilkite žalią spiritą į mėgintuvėlį ir pridėkite benzino. Gerai suplakite. Kai benzinas, būdamas lengvesnis, išplauks į paviršių, jis bus nusidažęs gražia žalia spalva, nes chlorofilas jame puikiai išsiskaido. o spiritas? Spiritas liks geltonos auksinės spalvos. Geltonos dažančios medžiagos lydi chlorofilą per visą lapo gyvenimą. Jas tik „maskuoja” stipri, intensyvi chlorofilo spalva. Rudenį, kai lapas apmiršta ir susidaro skiriantis jį nuo augalo žievės sluoksnelis, chlorofilas nustoja gamintis. Tačiau chlorofilas irsta toliau. Tuo greičiau, kuo daugiau yra saulės. žinoma, čia turi reikšmės ir temperatūros kritimas. Taigi, pranykus žalumai, pasirodo ryškios auksinės spalvos. Bet juk kai kurie lapai visai nepagelsta. Laukinės vynuogės yra purpuro spalvos, ožekšnio lapeliai yra tokie raudoni, jog atrodo violetiniai. Iš ko atsiranda šios gražios spalvos? Tai — antocianas, ta pati dažomoji medžiaga, kuri suteikia spalvą burokams ir raudonoms arba žydroms gėlėms. Taigi antocianas lapuose atsiranda greičiau, kai krinta temperatūra (kokią spalvą rudenį turi dygstantieji rugiai?), kai jie yra ryškiai apšviesti, pagaliau kai lape ima kauptis angliavandeniai. Kaip tik tokios sąlygos atsiranda rudenį. Raudonas ir auksinis medžių apdaras rodo, kad medis pasiruošė žiemos poilsiui, o lapai, auksiniai lapai tuoj tuoj nukris…

KOKS AUGALAS TURI DIDŽIAUSIUS LAPUS?

Kur reikia ieškoti augalų su dideliais lapais? žinoma, ne Sacharos dykumos smėlynuose ir ne sausringose Azijos stepėse, bet ten, kur daug drėgmės.

Plačiose Amazonės upės šakose, tarp neperžengiamų atogrąžų miškų, kur oras šiltas ir drėgnas kaip pirtyje, auga puiki karališkoji viktorija (victoria regia). Plaukiojantieji viktorijos lapai į viršų užlenktais kraštais panašūs į milžiniškas keptuves; jų skersmuo — daugiau nei du metrai. Ant tokio lapo galima pasodinti dvejų—trejų metų vaiką, ir jis laikysis ant jo vandenyje kaip valtyje. Viršutinioji lapo pusė lygi, ryškiai žalia, o apatinė — purvinai raudona, išraizgyta storų gyslelių tinklu ir apaugusi ilgais šereliais. Viktorijos žiedai panašūs vandens lelijų žiedus, tiktai jie žymiai didesni, jų skersmuo siekia 40 centimetrų. Nuo senų laikų viktorija auginama Europos daržuose.

KODĖL ŽŪNA KAI KURIOS AUGALŲ RŪŠYS?

KODĖL ŽŪNA KAI KURIOS AUGALŲ RŪŠYS?

Kodėl dabar tokiai daugybei augalų gresia pavojus išnykti, kodėl įstatymas mums liepia saugoti tiek daug jų rūšių? Pirmiausia pas mus nyksta augalai. Reliktas — tai senųjų epochų atgyvena. Pavyzdžiui, Ležaisko apylinkėse ir toliau į rytus miškuose auga gražus kvapus krūmokšnis geltonasis rododendras (jis taip pat vadinamas „pontijos azalija”). Šis krūmas mūsų floroje išliko kaip seniausias, dar ikiledyninis terciaro periodo paminklas. Vaistažolinė gražiai žydinti pavasarinė gaisrana, o taip pat labai retas usnies lapų sausažiedis taip pat gana seni augalai. Jiems visiems gresia pavojus išnykti, nuolat, nors ir labai lėtai kintant klimato sąlygoms. Reikia pasirūpinti, kad jie galutinai neišnyktų. Mes taip pat saugome ir tokias rūšis, kurios sutinkamos tik mažame plote, pavyzdžiui, kalnuose, salose. Tokioms rūšims priklauso lenkiškasis maumedis, kuris auga Chelmo kalne netoli Naujosios Slupos, „tėviškasis” beržas ir daugelis augalų Tatruose. Dėl to, kad žūna augalai, dažniausiai kaltas žmogus. Suarus stepes, didžiuliuose plotuose žuvo stepių augmenija. Kai natūralūs pniškai buvo paversti laukais, kai buvo nusausintos pelkės ir t. t., žuvo ir augalai, ir gyvuliai, netekę jiems įprastos aplinkos. Mūsų dienomis didžiausias augalo priešas yra jo grožis, arba vartojamoji vertė. Kiek augalų, renkamų kaip „vaistažolės”, išnaikinama didžiuliuose plotuose! Pavyzdžiui, saulašarė, sukatžolė, gaisrana (adonis) ir daugelis kitų. Gražios alpinės liūtpėdės arba orchidėjos naikinamos daugiausia skinant jas „atminimui”, bukietams ir vainikams. Jeigu norime, kad šalies augmenija nenyktų, jeigu mums brangus mūsų kalnų, Miškų ir laukų grožis, laikykimės taisyklių, draudžiančių skinti mūsų nykstančius augalus! Tegu mums neatrodo, kad jeigu kuriame nors plote jie dar išsilaikė, tai galime nebaudžiami juos naikinti.

AR TIESA, KAD ŽEMYNAI KADAISE SUDARĖ VIENTISĄ VISUMĄ?

AR TIESA, KAD ŽEMYNAI KADAISE SUDARĖ VIENTISĄ VISUMĄ?

Kiekvienas iš mūsų esame matę gaublį. Tiems kurie lankė mokyklą, jis spėjo gerai įkyrėti. Kiekvienas iš mūsų pažįsta žydrus vandenynus ir jūras, žalius ir rudus žemynus. Kas čia dar gali būti įdomaus? Na, patikrinkime.

Pasukime gaublį taip, kad tiesiai priešais mus atsidurtų Europos žemynas. Tada įsitikinsime, kad mūsų apžiūrimame pusrutulyje yra beveik visi žemynai, užimantys kiek mažiau negu pusę jo ploto. Tai žemynų pusrutulis. Bet užtat 94 procentus priešingo pusrutulio sudaro jūros. Šiaurės pusrutulio žemynai yra išsidėstę iš ašigalio pusės aplink Arkties vandenyną. Apvalųjį Arkties vandenyną prie Pietų ašigalio atitinka apvalus Antarktikos žemynas. Kažkas panašaus į kilpelę ir sagą.

O štai kitos nuostabios detalės. Žemynai yra išdėstyti juostomis iš šiaurės į pietus. Kiekviena juosta yra platesnė ties Šiaurės ašigaliu, o pietų kryptimi siaurėja ir baigiasi lyg smaigaliu. Be to, žemynai išsidėstę poromis. Šiaurės Amerika su Pietų Amerika, Europa su Afrika, Azija su Australija.

O dabar perkelsime ant popieriaus visų pasaulio dalių kontūrus ir iškirpsime juos žirklėmis. Kai paskiau pamėginsime juos sudėti, tai nustebsime, kad jie beveik visiškai atitinka vienas kitą.

Šiaurės Amerika yra tiksliai prisišliejusi prie Europos, Pietų Amerika — prie Afrikos, Australija telpa Azijos „pažastyje”.

Mokslininkai atkreipė tai dėmesį, ir vienas iš jų, vokietis A. Vegeneris (1880-1930), pateikė įdomią hipotezę apie dabartinių žemynų kilmę.

Jo manymu, visi žemynai kadaise sudarę vieningą visumą, vadinamą Visata. Tam įrodyti Vegeneris buvo pateikęs daugybę argumentų. Pavyzdžiui, geologai yra įsitikinę, kad Pietų Amerika, Afrika ir Australija yra sudarytos iš tų pačių uolienų ir turi beveik tapatingus mineralinius išteklius. Mes taip pat turime neabejotinų įrodymų, kad kadaise Šiaurės Amerika buvo susijungusi su Europa, o Australija su Azija…

žemei sukantis apie ašį iš vakarų į rytus, žemynai, būdami tartum šiurkšti plutos danga ant plastiškos magmos, dėl didesnio savo inertiškumo atsilikdavo užpakalyje, remdavosi į vakarus. Taip pat ir vanduo iš greitai traukiamos stiklinės išsipila atgal. Dėl šio spaudimo žemynai plyšinėjo ir tolo vienas nuo kito, o dėl to ir atsirado Atlanto vandenynas.

Kai kurie mokslininkai net įrodinėja, kad Amerika dar ir dabar tolsta nuo Europos.

Tai yra viena iš drąsiausių mokslinių hipotezių. Jos negalima besąlygiškai priimti, nes ji nepaaiškina daugelio reiškinių. Tačiau ji privertė mokslininkus atkreipti dėmesį į kai kurias jūrų ir žemynų išsidėstymo ypatybes, kurios kažin ar yra atsitiktinės.

KODĖL DANGUS ŽYDROS SPALVOS?

KODĖL DANGUS ŽYDROS SPALVOS?

Dangus žydras todėl, kad į mūsų regėjimo lauką iš visų pusių įsiveržia žydri spinduliai. Bet kodėl jie žydri, jeigu Saulės šviesa balta?

Prieš pasiekdami Žemės paviršių, vadinasi, ir mūsų akis, Saulės spinduliai turi pereiti atmosferą. Kaip yra žinoma, balta spalva atsiranda, susimaišius spalvotiems vaivorykštės spinduliams. O kadangi kiekviena spalvotųjų spindulių rūšis yra skirtingų fizinių savybių, tai, keliaudami per atmosferą, jie skirtingai pakinta.

10-15 kilometrų aukštyje oro dalelės visų pirma išsklaido violetinius spindulius, todėl dangus ten atrodo violetinis. Žemiau išsklaidomi žydrieji Saulės šviesos spinduliai. Jie tartum išlaksto į visas puses, susidūrę su oro bei labai smulkių dulkių molekulėmis, ir patenka į žemę vadinasi, į mūsų regėjimo lauką visų pusių. Todėl giedras dangus mums atrodo šviesus ir žydras. Jeigu ore daug dulkių ir vandens lašelių rūko arba debesų pavidalu, tai tada išsisklaido visa baltoji spalva ir dangus atrodo mums balzganas.

šį reiškinį gerai iliustruoja dūmelis iš degančio papiroso, padėto, pavyzdžiui, ant peleninės krašto. Šio dūmelio spalva žydra, nes jame yra tiktai labai smulkios sudegusio tabako dalelės, išsklaidančios kaip tik žydruosius spindulius, kurie patenka mūsų regėjimo lauką. Užtat iš kandiklio kyla sunkus baltas dūmelis. Jis turi daug vandens dalelių, nes perėjo per visą papiroso tabaką ir paėmė iš jo daug drėgmės. Palyginti, didelės dūmų ir vandens mišinio molekulės iš dalies išsklaido baltą šviesą ir dūmai atrodo balsvi.

Kava ir arbata skirtingai veikia odą

Net suvartojant didelį arbatos kiekį — daugiau negu 5 kg vidutiniškai vienam žmogui per metus — kaip, pavyzdžiui, Anglijoje, kofeino dozė, patenkanti su gėrimu žmogaus organizmą, neviršija leidžiamų normų. Antroji svarbi aplinkybė — kofeinas biologiškai veiklus tik sąveikaudamas su katechinais ir kitomis arbatžolių medžiagomis. Jis reaguoja su taninu, sudarydamas kofeino tanatą, kuris organizmą veikia kur kas silpniau negu kofeinas, esantis kavoje. Arbatos tonizuojantis poveikis ne toks stiprus, kaip kavos, kurioje kofeinas yra gryno pavidalo (suprantama, kalbame apie normalių arbatą, o ne koncentruotą tirpalų).

Būtina pasakyti, kad arbatos stiprumas, kaip ir kavos, nepriklauso nuo kofeino kiekio. Kiniškojoje arbatoje, pavyzdžiui, jo labai daug, tačiau ši arbata priskiriama prie silpnųjų. Arbatoje yra ir kitų alkaloidų — teobromino, teofilino, adenino, guanino; daugiau kaip 20 eterinių aliejų, nuo kurių priklauso jos aromatas. Jie ypač lakūs. Jeigu arbatos plikinį pakaitinsime arba užvirinsime, eteriniai aliejai išnyks, arbata neteks aromato, atsiras arbatrapių puvimo produktų kvapas.

Arbatoje yra 15-30% rauginių medžiagų. Taninai suteikia arbatai aitrų, sutraukiantį liežuvį skonį ir tamsiai rudą atspalvį. Jie teigiamai veikia sergančiuosius įvairiomis žarnyno ligomis. Taninų grupei arbatoje priklauso katechinai, tarp jų epikatechinai, turintys vitamino P savybių. Arbatos katechinai stiprina kraujotakos indus ir mažina jų sienelių laidumą.

Vitaminų arbatoje yra vos ne visas kompleksas: C, Bi, B2,PP, patoteninė rūgštis ir kt. Į gėrimą pereina 80-90% vitamino C. šviežiame gruziniškosios arbatos lape vitamino C yra tris keturis kartus daugiau negu citrinos sultyse. Taip pat arbatoje yra baltyminių medžiagų (apie 17 aminorūgščių), įvairių pigmentų, gliukozidų, angliavandenių.

Patarlė byloja: „Arbatos negeri, iš kur jėgų turi?” Gydomosios arbatos savybės pastebėtos labai seniai. Ji stimuliuoja gyvybingumą, reguliuoja virškinimą, skrandžio veiklą, veikia baktericidiškai. Arbata normalizuoja medžiagų apykaitą, teigiamai veikia inkstus ir pirmtakius, gerina kvėpavimą ir yra labai kaloringa. Štai kiek privalumų turi arbatai.

Kava ir arbata skirtingai veikia odą. Kava truputį mažina odos veiklą, o arbata, priešingai, pagerina prakaito išsiskyrimą. Ji užkerta kelią podagrai įsigalėti teigiamai veikia sergančiuosius skorbutu, vitaminuose, skrupulu. Arbatoje esantis fosforas padeda gydyti kariesą. Stipri, saldi arbata — alkoholio ir narkotikų priešnuodis, o karšta arbata su citrina tinka persišaldžius. Stipria ataušusia arbata, esant uždegiminiams procesams, skalaujamos akys.

Kava be kofeino

Labai koncentruota arbata gali sukelti nemigą, o silpna prilygs migdomiesiems. Organizmui kenkia ne didelė arbatos koncentracija, o tas besaikis vandens kiekis, išgeriamas su arbata; jis labai apsunkina širdies veiklą. škotai, kurie geria labai koncentruotą arbatą, yra ypač geros sveikatos ir ilgaamžiai. Daug geriantys arbatos kinai garsėja ištvermingumu, o japonai — stipriais nervais, ištverme ir jėga. Kartą korespondentas vieno arbatos degustatoriaus paklausė, kol čia šio sveikata. Tas atsakė: „Aš nesirgau ir nesergu, juk aš geriu arbatą!”.