Batai internetu ir lengvesnis avalynės įsigijimas

Turbūt jau senokai pastebėjote, kad šiomis dienomis fizinėse avalynės parduotuvėse batai yra parduodami labai didelėmis kainomis. Akivaizdu, kad tai piktina daugelį pirkėjų, tačiau didelė dalis žmonių nemato kitos išeities, kaip tik su visu tuo susitaikyti ir toliau apsipirkti fizinėse prekybos vietose. Tačiau vertėtų atminti, kad mes šiomis dienomis gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, o tai reiškia, kad mes turime labai plačias galimybes ir galime lengvai pasinaudoti elektroninėmis parduotuvėmis, kurių pasirinkimas yra labai didelis. Tokiu atveju batai internetu gali būti įsigyti ne tik kur kas lengviau, tačiau ir pigiau. Tuo tarpu, jei jūs iki šiol pakankamai retai naudodavotės internetinėmis parduotuvėmis, nes nemanėte, kad tai yra efektyvus apsipirkimo būdas, pats metas susipažinti su keliais internetinės prekybos privalumais, kuriais pasižymi ir batai internetu.

Suprantama, kad tuomet, kai kalbame apie internetinį avalynės įsigijimo procesą, taip pat turėtume kalbėti ir apie patogesnį prekių palyginimą. Skirtingai nei fizinio apsipirkimo atveju, internete mes galime vos per keletą akimirkų palyginti skirtingas prekes, atsižvelgiant į individualius aspektus, kurie atitinka vieną ar kitą batų porą. Be to, tokiu būdu daug lengviau suprasti, kurios prekės yra kokybiškiausios, patvariausios, ilgaamžiškiausios ir šiuolaikiškiausios. Bet kuriuo atveju, jei jūs naudositės elektroninėmis parduotuvėmis, jums bus kur kas lengviau atrasti prekes, kurios atitinka jūsų individualų skonį ir visus keliamus reikalavimus. Todėl tokiu būdu jums bus daug lengviau atnaujinti savo stilių ir žengti koja kojon su šiuolaikinės mados tendencijomis.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad naudojantis internetu, mums niekur nebereikia vykti. Galime vos kelių mygtukų paspaudimu pasiekti norimą tikslą. Trumpiau tariant, pasinaudoję kompiuteriu, planšete arba išmaniuoju telefonu galime apsilankyti bet kurioje pasirinktoje batais prekiaujančioje internetinėje parduotuvėje. Tokiu atveju visiškai nesvarbu, kuriuo paros metu bandysime įsigyti mums patinkančius batus. Elektroninės parduotuvės dirba visą parą, todėl galite būti tikri, kad jums nekils jokių sunkumų apsiperkant tokiu skaitmeniniu būdu. Todėl belieka bent kartą išbandyti šiuolaikines el. parduotuves ir įsigyti tai, kas atitinka jūsų lūkesčius.

Perkolatoriaus išradėjas – Žakas Augustinas Gande

Pirmą perkoliatorių su spaudimu 1826 m. sugalvojo paryžietis juvelyras Žakas Augustinas Gande. Jo konstrukcijoje verdantis vanduo vamzdeliu pakildavo į kavinuko rankeną ir apipurkšdavo malta kavą. Keleriems metams praėjus, Nikolas Feliksas Diuranas išrado perkoliatorių su įmontuotu vidiniu vamzdeliu, paplatintu gale ir įtaisytu kavavirės centre. Taip atsirado dabar plačiai naudojamas geizerio tipo kavinukas. Ant viršutinės vamzdelio dalies įtaisytas filtro tinklelis su kava.

Operacijų eiliškumas, naudojantis geizerio tipo kavinuku, yra toks. Centrinis vamzdelis išimamas iš kavinuko ir ant filtro tinklelio suberiama kava. Kavavirėje verdamas nustatytas kiekis vandens (jis neturi siekti filtro su kava). Kai vanduo užverda, kavos virdulį įdedamas centrinis vamzdelis su filtru ir toliau lėtai šildomas. Toliau, kylant vandens temperatūrai, pakils ir garo, esančio vertikalaus vamzdelio apatinėje dalyje, spaudimas. Dėl to vanduo vamzdeliu pakyla aukštyn. Tas karštas fontanėlis sudrėkina kavą, vanduo prateka pro kavos sluoksnį, prisisotina ja ir pro filtrą suteka talpą. Pamažu visas vanduo optimaliai prisisotina.

Geizerio tipo kavavirės būna ištisai metalinės arba su stikliniu dangčiu. Tokio tipo kavinukai gaminami iš karščiui atsparaus stiklo, todėl galima stebėti, kaip vanduo virsta kava, ir labai paprasta nustatyti laiką, kuomet tas procesas baigiasi.

Geizerio tipo kavavirėse vanduo prisisotina gana greitai. Gaunamas švarus gėrimas (be nuosėdų), vidutinio stiprumo ir labai karštas. Nenusivilkite, jei nusipirkę geizerio tipo kavavirę, jūs neiškart sulauksite gerų rezultatų. Taigi reikia atsižvelgti į samprotavimus, kurie buvo išsakyti dėl kavos malinio smulkumo, malinio kiekio, vandens santykio ir kt. Išvirkite kavos keletą kartų. įgiję bent kiek patirties, išvirsite geresnę kavą ir galiausiai tokią, kokia atitiks jūsų skonį.

Puikią mašiną filtracijai 1840 m. sugalvojo škotų jūrų karininkas Robertas Neperas. Ji sudaryta iš dviejų rutulio formos indų, maišymo konteinerio, sifono ir filtro. Visų pirmiausia nuimama viršutinė prietaiso dalis ir ant filtro suberiamas nustatytas kiekis kavos. Apatinėje dalyje užvirinamas tam tikras kiekis vandens, o paskui sandariai uždedama viršutinioji dalis ir kaitinama toliau. Vamzdeliu vandens garai patenka į viršutini rutulį ir susimaišo su kava. Spaudimas rutulyje didėja, pasigirsta signalinis švilpukas ir kaitinimas nutraukiamas. Apatiniame rutulyje garai kondensuojasi, atsiranda išretėjimas, ir todėl čia suteka pagamintas gėrimas. Pro specialų čiaupą kava išpilstoma puodelius.

Vandentiekio sistemų zonavimas

Reguliuojamojo vandens tūrį galima nustatyti ir grafiškai su integraliniu grafiku.

Šiame grafike abscisių ašyje atidedamos paros valandos, o ordinačių ašyje valandinis vandens suvartojimas procentais. Naudojantis duomenimis, grafike nubrėžta integralinė vandens suvartojimo kreivė A ir integralinė siurbliais tiekiamo vandens kreivė B. Jeigu siurbliai per parą dirbtų nevienodu pajėgumu, kreivė B būtų laužyta.

Reguliuojamojo vandens tūris, išreikštas procentais, yra maksimalių ordinačių tarp kreivių A ir B dydis. Šiame pavyzdyje reguliuojamasis tūris esant išlygintam vandens tiekimui siurbliais lygus.

Apskaičiuojant vandentiekio bokšto bako talpą, prie reguliuojamojo tūrio dar pridedama vandens atsarga, reikalinga gaisrams gesinti. Ši vandens atsarga imama tokio dydžio, kad jos pakaktų vienam vidaus ir vienam išoriniam miestų ir gyvenviečių vandentiekyje vienam vidaus pramoniniame vandentiekyje gaisrui gesinti 10 minučių. Vadinasi, vandentiekio bokšto bako statybinis gabaritas nustatomas tinkamo vandens tūrio.

Mažesnės apimties vandentiekiuose (iki 3 tūkst.), kai vandentiekio sistemoje nebūtina įrengti švaraus vandens surinkimo rezervuarą. vandentiekio bokšto bake gali būti talpinamos visos tiek vandens tiekimui reguliuoti, tiek ir gaisrams gesinti reikalingos vandens atsargos.

Išnagrinėjus šiuolaikinius vandentiekio sistemų projektus, matyti, kad vandens tiekimą reguliuojantieji vandens kiekiai vandentiekio bokštų bakuose gali būti imami 8-10°, (iki 3 tūkst.), 4-6% (iki 20 tūkst.) ir 2-3. (daugiau kaip 20 tūkst.) nuo maksimalaus paros vandens kiekio

Vandentiekio sistemų zonavimas

Atsiranda reikalas zonuoti vandentiekio sistemą dėl miesto ar gyvenvietės teritorijos konfigūracijos, nevienodo pastatų aukščio atskiruose rajonuose ir ypač dėl vietos reljefo. Mat, aprūpinant iš vienos sistemos vandeniu tuos vartotojus, kurie yra aukštesnio reljefo rajonuose, žemesnių vietų vandentiekio tinkluose spaudimas gali būti per didelis, dėl to genda pastatų vidaus armatūra, santechniniai įrenginiai, lauko tinkluose gali atsirasti hidrauliniai smūgiai, dažnai sukeliantieji juose avarijas, ir pan. Pageidaujama, kad vandentiekio tinkluose spaudimas nebūtu didesnis kaip atmosferos (išimtinais atvejais 5-6 atm).

Taigi pirmiausia reikia parinkti racionalią vandentiekio tinklo konfigūraciją ir atitinkamai išdėstyti kitus pagrindinius vandentiekio sistemos įrenginius.

Zonavimas gali būti lygiagretus ir nuoseklus.

Lygiagretaus vandentiekio sistemos zonavimo schema, kurioje iš vienos siurblių stoties atskiromis pagrindinėmis magistralėmis vanduo tiekiamas kiekvienos zonos skirtingo našumo siurblių grupėms 4 ir 5.

Nuoseklaus zonavimo schemoje kiekviena zona turi savo atskirą siurblių stotį. Pirmąją zoną aptarnaujantieji siurbliai ima vandenį tiesiog iš vandens šaltinių, o antrąją imą aptarnaujantieji siurbliai — iš rezervuaro, įrengto aukštesnėje zonoje, į kuri vanduo patenka iš vandentiekio tinklo, esančio žemesnėje zonoje. Toks rezervuaras žemutinei (pirmajai) zonai yra kartu ir vandens tiekimą reguliuojantis, ir spaudimą palaikantis rezervuaras (vadinamas kontrarezervuaru).

Kiekvienas galimas skirtingas vandentiekio sistemos zonavimo variantas turi būti pagrįstas techniškai ekonomiškais skaičiavimais ir imamas pats racionaliausias.

Nuotekų valymo įrenginiai kainos

Teodolito techninė būklė ir metrologiniai duomenys turi atitikti reikalavimus

Specialiais tyrimais, naudojantis kolimatoriumi, galima rasti visus horizontaliojo ir vertikaliojo skritulių necentriškumų elementus, taip pat jų didžiausias reikšmes.

6. Skalinio mikroskopo reno nustatymas. Vienos limbo padalos ilgis turi atitikti skalės ilgį nuo 0 iki 60′

Tikrinama sutapdinant nulinį skalės brūkšnį su vienu limbo laipsnių brūkšniu. Pagal kitą limbo padalos brūkšnį skalėje atskaičiuojamas renas. Horizontaliojo skritulio renas nustatomas kas 60°, vertikaliojo — 0, +2° ir padalų atkarpose SK ir SD padėtyse.

Teodolito 2T30 vidutinis renas turi būti ne didesnis kaip 15″, teodolitų T15 ir 2T5K — ne didesnis kaip 3″. Renų svyravimai gali būti ne didesni atitinkamai 30″ ir 12″. Jei teodolitas neatitinka šių reikalavimų, reguliuojama optinė teodolito atskaičiavimo sistema (reguliuoja mechanikas) arba atitinkamai pataisomos atskaitos.

7. Vertikaliojo skritulio kompensatoriaus tyrimas. Svarbu, kad kompensatoriaus veikimo diapazone vertikaliojo limbo atskaita nekistu.

Teodolitas nustatomas vertikaliai. Žiūrono horizontaliuoju siuIeliu nutaikoma į aiškų vietovės tašką ir atskaičiuojama vertikaliajame limbe. Žiūrono mikrometriniu sraigtu limbo atskaita padidinama. Tada kelmelio kėlimo sraigtu, nukreiptu vizuojamąjį tašką, horizontalusis siūlelis vėl nukreipiamas į patį tašką.

Veiksmas kartojamas nustatant limbe mažesnę atskaitą.

Jei skirtumas didesnis, patikrinus pakartotinai, teodolitas remontuojamas.

Visapusiškai teodolitas tiriamas tik tada, kai reikia labai tiksliai matuoti. Šiuolaikinių teodolitų, naudojamų nedidelio tikslumo darbams, daugumos tiriamųjų veiksnių įtaka nedidelė arba panaikinama matuojant.

Teodolito tikrinimas

Norint gauti numatyto tikslumo matavimo rezultatus, reikia, visad būtų gera teodolito techninė būklė ir metrologiniai duomenys atitiktų reikalavimus. Teodolito techninė būklė tikrinama periodiškai eksploatacinių patikrinimų metu. Tada išaiškinami ir pašalinami teodolito techniniai trūkumai, sureguliuojamos prietaisų dalių bei ašių tarpusavio padėtys. Apžiūrint teodolitą, tikrinama, ar gerai sukiojasi įvairios paskirties sraigtai, ar stabilūs stovas ir kelmelis, ar ryškūs vaizdai žiūrone ir atskaičiavimo mikroskope ir kt.

Metrologiniai parametrai nustatomi naujų ir kapitališkai remontuotų teodolitų, o eksploatuojamų — kas dveji metai. Metrologinių tyrimų metu teodolitas kruopščiai apžiūrimas, tikrinama techninė būklė ir specialiais matavimo metodais nustatomos horizontaliojo bei vertikaliojo kampų matavimo vidutinės kvadratinės paklaidos ir randamas siūlinio toliamačio koeficientas.

Vidutinė kvadratinė horizontaliojo kampo matavimo pakilida randama daug kartų matuojant tiriamuoju teodolitu kampą tarp vietovėje paženklintų taikinių. Reikia, kad taikiniai sudarytų 65° kampą, o kraštinių polinkiai būtų skirtingi. Kampas matuojamas tiriamuoju teodolitu 12 ruožtu, perstatant limbą tarp ruožtų po 15°.

Negalima naudotis teodolitu, prieš tai jo neapžiūrėjus, nepatikrinus ir, jeigu reikia, nesureguliavus. metrologinių tyrimų rezultatų neatitinka šiam teodolitui keliamu reikalavimų, teodolitas laikomas netinkamu naudoti.

Dėl kiekvieno matavimo veiksnio atsiranda elementarių matavimo paklaidų

Matavimo paklaidų klasifikacija

Dėl kiekvieno matavimo veiksnio atsiranda elementarių matavimo paklaidų. Visų veiksnių elementarių paklaidų suma sudaro bendrą, arba sudėtinę, matavimo rezultato paklaidą.

Yra tokių matavimo paklaidų: objekto, asmeninės, instrumentinės, matavimo metodo ir priklausančios nuo išorinių sąlygų.

Objekto paklaidos atsiranda kintant matuojamam objektui. Kai aukščių skirtumas tarp taškų nustatomas barometriniu niveliavimu, tuose taškuose matuojamas atmosferos slėgis, oro ir aneroido temperatūra. Šie parametrai nepastovūs. Jie yra laiko funkcija. Vienu momentu negalima išmatuoti jų abiejuose taškuose. Todėl atsiranda niveliavimo paklaidų.

Asmeninės paklaidos atsiranda dėl riboto žmogaus jutimo organų jautrumo. Pavyzdžiui, vizavimo tikslumą riboja akies skiriamoji geba. Todėl atsiranda matuoklės atskaitos paklaida, gulsčiuko burbulėlio nustatymo nuliniame taške paklaida ir kt.

Instrumentinės paklaidos atsiranda tada, kai netobulas matavimo prietaisas arba kai jis netiksliai sureguliuotas.

Matavimo metodo paklaidos daromos dėl netinkamo matavimo metodo. Pavyzdžiui, matuojant horizontalius kampus, esant vienai vertikaliojo skritulio padėčiai, nepašalinama paklaida, priklausanti nuo vizavimo ašies nestatmenumo žiūrono sukimosi ašiai (kolimacinė paklaida).

Paklaidos, priklausančios nuo išorinių sąlygų, atsiranda dėl aplinkos poveikio. Pavyzdžiui, pučiant vėjui dėl nivelyro ir matuoklės nestabilumo.

Pagal prigimti ir savybes matavimo paklaidų yra trys grupės: stambios, sisteminės ir atsitiktinės.

Stambios klaidos — tai klaidos, padaromos dėl nepakankamo matuotojo atidumo, dėl nepatikrinto instrumento, blogo darbo organizavimo, labai pasikeitusių išorinių sąlygų (oro temperatūros, vėjo, matomumo ir kt.). Stambi klaida yra apsirikimas atskaičiuojant limbą vieno arba dešimties laipsnių tikslumu, kai reikia atskaičiuoti, pavyzdžiui, 0,51 tikslumu.

Matavimų kontrolę reikia organizuoti taip, kad stambios klaidos butų aptiktos ir pašalintos iš matavimo rezultatų. Norint jų išvengti, naudojamasi stebimųjų objektų geometrinėmis savybėmis (pvz., daugiakampio kampų suma), matuojama pakartotinai ir kt.

Stambios klaidos gali būti laikomos ir asmeninėmis, nes matuotojas turi matuoti taip, kad tokių klaidų nebūtų.

Sisteminės paklaidos tokios, dėl kurių atsiradimo priežasties pasikeičia matavimo rezultatas pagal tą patį dėsnį. Sisteminės paklaidos yra nekintamos ir kintamos.

Nekintamos — tai tokios, kurių dydis ir ženklas nesikeičia. Pavyzdžiui, matuojant horizontalųjį kampą ruožtų būdu dėl instrumento centravimo paklaidos kampų reikšmės gaunamos su pastovia sistemine paklaida arba tarkime, kad tikras (esant tam tikrai jo temperatūrai) ir nominalusis matavimo įrankio ilgiai skiriasi. Sis skirtumas tokioje pat temperatūroje yra pastovus. Išmatuoto linijos ilgio paklaida bus tiesiog proporcinga įrankio atidėjimų skaičiui. Matavimo rezultatą galima pataisyti komparavus matavimo įrankį ir suradus pataisą. Tačiau liks nepašalinta sisteminė paklaida dėl pačios pataisos radimo paklaidos (komparavimo paklaidos), bet jos absoliutinė reikšmė bus gerokai mažesnė.

Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma

Pagal Niutono teoriją Žemė suplota ašigalių kryptimi ir yra elipsoido formos. Tada reikėjo išspręsti dvigubą mokslinę problemą: patikrinti teorinius Niutono skaičiavimus ir nustatyti Žemės elipsoido dydį. Tam tikslui Prancūzijoje, Peru ir Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje buvo išmatuoti meridianų lankų ilgiai. Jie patvirtino Niutono teoriją. Pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis apskaičiuotas Žemės suplokštėjimo dydis 1:300 skyrėsi nuo teorinių jo reikšmių, t. y. 1:231 ir 1:576, atitinkančių atvejus, kai Žemė vienalytė arba nevienalytė. Padaryta išvada, kad Žemės tankis nevienodas ir didėja Žemės masės centro kryptimi. Šią išvadą patvirtina ir Žemės referencinių elipsoidų parametrų, nustatytų kai kuriose šalyse pagal astronominių ir geodezinių matavimų duomenis, skirtumai, kurių negalima paaiškinti tiktai matavimų paklaidomis. Jie priklauso nuo vidinės Žemės sandaros.

Šiuo laikotarpiu formavosi gravimetrijos kaip vienos iš geodezijos disciplinų pagrindai. Intensyvią geodezijos mokslo raidą sąlygojo greita matematikos ir mechanikos, fizikos ir astronomijos bei kitų mokslų raida. Buvo kuriami matavimo klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo pagrindai, įvesta metrinė sistema, formavosi metrologijos mokslas.

Šio etapo pabaigoje įrodyta, kad apibendrinta iki Pasaulinio vandenyno lygio Žemė nėra paprasta geometrinė figūra, o turi sudėtingą formą. Atsirado geoido sąvoka. Pirmą kartą šią sąvoką 1873 m. pavartojo vokiečių fizikas I. Listingas. Kartu paaiškėjo, kad Žemės formos nustatymo duomenys ypač svarbūs tiriant vidinę Žemės sandarą ir kad geodezijos problemos susijusios su problemomis geofizikos, kuri tada pradėjo plėtotis kaip atskiras mokslas.

Ketvirtas etapas prasidėjo XIX a. trečiajame ketvirtyje ir baigėsi XX a. antrojoje pusėje. Šiame etape geometriniais ir fizikiniais metodais toliau buvo tiriami Žemės elipsoido parametrai ir geoido nukrypimai nuo vienos ar kitos tipinės geometrinės figūros. Taip atsirado geodezinė gravimetrija.

M. Molodenskis savo darbais įrodė, kad negalima tiksliai nustatyti geoido formos pagal matavimų ant Žemės paviršiaus duomenis, sukūrė teoriją fizinio Žemės paviršiaus formai nustatyti. Pagrindinė geodezijos mokslinė problema buvo Žemės forma, dydis ir išorinis gravitacinis laukas.

Ketvirtojo etapo viduryje kaip atskiros geodezijos mokslo šakos išsiskyrė aeronuotrauka ir fotogrametrija. Aeronuotraukos ir fotogrametrijos metodai vėliau tapo pagrindiniais Žemės paviršiaus kartografavimo metodais. Antrojoje šio etapo pusėje, intensyviai statant pramoninius ir civilinius pastatus, atsirado taikomoji geodezija.

Nuo XX a. vidurio prasidėjo dabartinis geodezijos raidos etapas, kurio pradžia susijusi su dirbtiniais Žemės palydovais. Išsiplėtė geodezijos turinys, atsirado naujos galimybės mokslinėms problemoms spręsti. Susikūrė nauja disciplina kosminė geodezija. Atsiradus naujoms geotektoninių reiškinių hipotezėms ir galimybei dabartines geodinamines problemas spręsti geodeziniais metodais, sustiprėjo geodezijos ryšiai su geofizika. Todėl pagrindinis geodezijos tyrimų tikslas dabar yra ne tik Žemės didumo, formos ir išorinio gravitacinio lauko nustatymas, bet ir šių parametrų kitimo pobūdžio tyrimas, nes dėl to, kad Žemės sukimosi greitis kinta, ašigaliai juda, Žemės pluta deformuojasi, taip pat dėl kitų geodinaminių reiškinių tokie parametrai nepastovūs. Be to, geodezijos metodai pradėti taikyti nustatant Mėnulio ir kitų Saulės sistemos planetų dydi, formą ir gravitacinį lauką, taip pat kartografuojant jų paviršius. Taip atsirado selenodezija ir planetodezija.

Taigi matyti, kad geodezijos raidos etapų trukmė, t. y. jos turinio kitimo periodas mažėjo. Tai rodo, kad geodezijos mokslas, plečiantis jos mokslinių ir praktinių klausimų ratui, sparčiai plėtėsi. Sunku pasakyti, kaip ilgai tęsis dabartinis geodezijos raidos etapas. Reikia manyti, kad ateityje plėsis ir stiprės geodezijos ryšiai su kitais mokslais apie Žemę ir inžineriniais, ypač statybos industrijos, mokslais.

Dažymas rankiniu balioniniu purkštuvu

Dažymas purkštuvu

Dažant namų ūkio sąlygomis, ypač vietovėse, kur dar nėra elektros, prieinamiausi yra rankiniai purkštuvai. Be to, galima naudotis ir sodams purkšti purkštuvais, ir kai kuriais dulkių siurbliais.

Dažymas rankiniu balioniniu purkštuvu. Pradedant darbą, pirmiausia reikia atidžiai patikrinti visas purkštuvo detales įsitikinus, kad viskas tvarkoje, galima balioną pripildyti dažų. Pirmiausia, kol dar balionas tuščias, jį pumpuojamas oras iki 2 at slėgimo, po to siurbiamosios žarnos sietelis panardinamas indą su dažais ir siurbiama tol, kol balione susidaro 3-4 at spaudimas. Kadangi šie purkštuvai spaudimui matuoti prietaiso — manometro neturi, tai tenka vadovautis grynai nujautimu, stebint, kokio stiprumo dažų srovė, paspaudus meškerės rankenos svirtelę, veržiasi iš purškiklio. Truputį pasitreniravus, galima greitai pajusti, kokio stiprumo srovė yra pati tinkamiausia, o pagal tai palaikomas ir atitinkamas nuolatinis spaudimas balione. Kadangi dažant oras gana greitai eikvojasi, tai vienas žmogus turi vis protarpiais pumpuoti orą. Dirbant dažantysis dešine ranka ima už rankenos ir kartu, paspausdamas ar atleisdamas svirtelę, atidaro (arba uždaro) čiaupą, o kaire ranka prilaiko pačią meškerę. Kad dažai lubų ar sienos paviršiuje lygiau pasiskleistų, purškiklį reikia nuolat sukti ratu, kaip parodyta tame pačiame paveiksle, viršuje. Dažant nereikia purškiklio laikyti labai toli nuo dažomojo paviršiaus, nes tada dažų lašeliai, nepasiekę tikslo, kris žemyn. Taip pat negalima laikyti ir per arti, nes tuomet dalis dažų kaupsis paviršiuje per tirštai, o dalis atšoks ir kris žemyn. Geriausia purškiklį laikyti 50-75 cm atstumu nuo dažomojo paviršiaus.

Dažai purškimui turi būti skystesni ir labiau įklijinti, negu dažymui teptuku. Be to, juose neturi būti kad ir smulkių kruopelių ar kitų nešvarumų. Todėl, ruošiant purškimui dažus, reikia juos labai gerai sutrinti ir perkošti per tankų sietelį ar kaproninę kojinę.

Sauso tinko plokščių prikalimas ir klijavimas

Purškiant reikia nuolat sekti, kad paviršius būtų padengiamas kiek galima plonesniu dažų sluoksniu. Geriau, kai paviršius šiek tiek pradžiūsta, dažyti antrą ar trečią kartą, negu iš karto dengti storai. Taip pat negalima su purškikliu per ilgai apsistoti vienoje vietoje, nes ten gali susikaupti per daug dažų ir atsirasti nuovarvų. Pastebėjus dažomajame paviršiuje blizgančias, šlapias dėmes, reikia tuojau nustoti purkštus ir šiek tiek drėgnu teptuku nuimti susikaupusius dažus.

Pranašumai dažant purkštuvu. Nežiūrint to, kad, dažant purkštuvu, sklinda daug dulkių ir viską reikia dangstyti, dažyti juo galima žymiai sparčiau, negu teptuku arba šepečiu-dažytuvu. Be to, ir paviršius lygiau pasidengia. Ypač apsimoka dažyti purkštuvu lubas ir didesnių plotų sienas, kurios, kaip jau minėta, prieš tai buvo dažytos ir senas dažų sluoksnis nėra per storas ir gerai laikosi.

STATYBINIŲ ŠIUKŠLIŲ, ATLIEKŲ IŠVEŽIMAS

Niekas negali priversti kito vairuotojo suteikti jam pirmumo teisę važiuoti

Keisdamas eismo juostą, automobilio vairuotojas privalo ne tik iš anksto signalizuoti apie savo ketinimą posūkio rodikliu, bet ir įsitikinti, ar jis netrukdo kitoms transporto priemonėms, važiuojančioms gretima dešiniąja arba kairiąja eismo juosta.

Intensyvaus eismo metu intervalai ir distancijos tarp transporto priemonių esti nedideli. Tai būdingas bruožas šiuolaikinėms eismo sąlygoms ir to nereikia bijotis, tik, žinoma, privalu būti atsargiam ir atidžiam.

Vienas iš sunkiausių manevrų judriame miesto eisme — pervažiuoti sankryžas. Lengviau yra važiuoti per reguliuojamas sankryžas. Čia tereikia įdėmiai sekti šviesoforo signalus ir veikti pagal jų nurodymus; tuomet saugumas paprastai esti garantuotas. Todėl vairuotojai pervažiuoja reguliuojamas sankryžas palyginti greitai ir saugiai. Jose labai retai ištinka avarijos.

Žymiai sunkiau vairuotojui važiuoti per nereguliuojamas sankryžas. Kai tokia sankryža yra atviroje vietoje ir namai, tvoros bei kiti objektai neužstoja kelių susikirtimo, pavojus nedidelis. Pakanka pasižiūrėti abi puses, ir važiuoti, nepažeidžiant pirmumo teisės.

Niekas negali priversti kito vairuotojo suteikti jam pirmumo teisę važiuoti. Tokios rūšies prievarta, vairuotojų vadinama „priverstiniu” arba „faktiniu” pirmumu, yra taisyklių pažeidimas. Jeigu vienas automobilis pervažiuoja sankryžą anksčiau už kitą tiek, jog susidurti neįmanoma, tai visiškai nekyla klausimas dėl pirmumo teisės. Jeigu, pervažiuojant sankryžą, gali įvykti susidūrimas, tai pirmumo suteikimo taisyklė privaloma visiems.

Vairuotojas turi tai tvirtai įsidėmėti ir neklausyti tų, kurie šią taisyklę savavališkai aiškina kitaip.

Yra tam tikri požymiai, iš kurių patyręs vairuotojas visada sugeba nustatyti, ar prie sankryžos artėja kokia nors transporto priemonė iš susikertančiosios gatvės. Tokie požymiai, pavyzdžiui, yra pėsčiųjų, pereinančių susikertančios gatvės važiuojamąją dalį, žingsnio paspartinimas, artėjančio automobilio, kurio tiesiogiai dar nematyti, atspindys kampinės parduotuvės vitrinos stikle.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Kai kuriose sankryžose statomi dideli veidrodžiai, padedantys vairuotojui iš tolo pamatyti transporto priemones, artėjančias iš susikertančiosios gatvės. Tik reikia įprasti prie veidrodyje atsispindinčio gatvės vaizdo. Čia padeda dar iš mokyklos programos išmokta taisyklė: šviesos spindulio kritimo kampas yra lygus atspindžio kampui. Vadinasi, veidrodyje matoma transporto priemonė visada juda iš tos pusės, kurią (nors ir pasvirai) atsuktas veidrodis.

Dar viena vairuotojui naudinga pastaba. Ji liečia sankryžas, per kurias rieda tramvajai, galintys važiuoti tiesiai arba sukti dešinėn į susikertančiąją gatvę. Kai vairuotojas važiuoja greta su tramvajumi arba kartu su juo pajuda iš vietos pagal žalią signalą, jis turi pasižiūrėti rodyklę. Jeigu rodyklė rodo dešinę, vairuotojas turi padidinti greitį, kad suspėtų nuvažiuoti pirma tramvajaus, arba, kur kas geriau, sustoja, kad praleistų tramvajų, nes žino, kad šis taip pat suks į dešinę ir gali susidurti su jo automobiliu. Jeigu rodyklė nukreipta tiesiai, vairuotojas gali drąsiai važiuoti, nes tramvajus jam nekelia pavojaus. Atvirkščiai, pridengia jo automobilį nuo transporto priemonių, važiuojančių iš kairės pusės, ir leidžia pervažiuoti sankryžą pirma transporto priemonių, kurios dešinėje pusėje laukia pravažiuojant tramvajaus.

Suomijos vairuotojai puikiai važiuoja bet kokiomis sąlygomis

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija

 

Aguonėlė vienas iš seniausių ir labai mėgiamų vaikų žaidimų

Aguonėlė vienas iš seniausių ir labai mėgiamų vaikų žaidimų, kuris vaizduoja, kaip aguoną sėja, kaip ji dygsta, auga, žydi ir t. t. Žaidimas yra plačiai žinomas visoje Lietuvoje ir visur atliekamas vienodai. Pirmoje kiekvieno posmo dalyje klausiama, o antroje atsakoma. Klausia ir į klausimą atsako tie patys žaidėjai, kartu visa tai pavaizduodami judesiais.

Žaidimas yra vidutinio tempo, linksmos, giedrios nuotaikos. Visas žaidimas atliekamas paprastuoju žingsniu. Reikia, kad vaikai žaisdami dainuotų.

Žaidimui aštuonios mergaitės sustoja du ratelius po keturias kiekviename, susikabinusios rankomis paprastai. Ratelis nuo ratelio per porą trejetą žingsnių. Berniukai sustoja gilumoje šonuose, maždaug už 15 m nuo mergaičių dviem virtinėmis (vienas už kito), po keturis kiekvienoje. Jų rankos ant klubų

Mergaitės su dainos pradžia pradeda sukti ratelius. Žiūrint nuo žiūrovų, kairėje scenos pusėje esąs ratelis sukasi dešinėn, o kitas — kairėn. Berniukai stovi ramiai.

Dainų šventėje Linelį jungti po kelis ratelius yra labai lengva

Mergaitės suka ratelius ta pačia kryptimi, kaip anksčiau. Kartojant antrą kartą, sueina į virtines, nugara žiūrovus. Virtinė nuo virtinės už dviejų žingsnių.

Tuo metu berniukai dviem virtinėm pradeda eiti iš gilumos žiūrovų pusę.

Mergaitės, rodydamos, kaip aguonėlę sėja, eina aštuonis žingsnius viena paskui kitą scenos gilumą.

Tuo metu berniukai, taip pat rodydami, kaip aguonėlę sėja, iš gilumos ateina tiesiai priekį. Berniukų virtinė nuo mergaičių virtinės per 4-5 žingsnius. Po aštuonių žingsnių (keturių sėjimo mostų rankomis) atsigręžia vieni į kitus Tiksliau nusakius sėjimą, būtų taip:

„Sėja…” — žengti dešine koja pirmyn ir kartu dešine ranka „sėti” iš dešinės pusės priekį. Dešinė ranka prieš sėjimą turi būti beveik ištiesta žemiau peties į šoną. Kairė ranka ant klubo;

„šitaip…” — žengti žingsnį kaire koja pirmyn ir tuo pečiu metu dėti dešinę ranką ant klubo;

„va ir…” — žengti žingsnį dešine koja ir daryti sėjimo judesį kaire ranka;

„va kaip…” — žengti žingsnį kaire koja ir dėti kairę ranką ant klubo.

Šokio žingsniu: Kolūkio pirmininkas

Kartojant žaidimo dainos žodžius, pakartojami ir tie patys judesiai. Vadinasi, kiekvienas žaidėjas sėja po keturis kartus: dešine, kaire, dešine ir kaire ranka. Rankos mostas turi visada sutapti su žingsniu dešine koja. Mergaičių ir berniukų judesiai vienodi.

Visi žaidėjai ploja po du kartus rankomis ir eina po porą žingsnių artyn vieni prie kitų. Po to keturiais žingsniais su šokių bateliais poros, susikabinusios dešinėmis parankėmis, apsisuka po pusę rato. Po apsisukimo mergaitės atsiranda šoninėse eilėse, o berniukai vidurinėse.

Kartojant žodžius, plojimas ir apsisukimas už parankių pakartojamas dar kartą, tik su tuo skirtumu, kad plojant nebereikia eiti artyn, o daromi du žingsniai vietoje ir apsisukama už kairių parankių. Visi grįžta j savo vietas. Berniukų laisvosios rankos ant klubų, mergaičių — už sijonukų.

Vestuvių iškilmėms parenkamos šviesios gėlės

Nuo senų laikų šventinis stalas puošiamas gėlėmis. Senovės romėnai gėles laikė būtinu užstalės ritualo klementu. Svečiai puošdavosi vainikais, nupintais iš rožių, gebenių.

Dabar ant šventinio stalo nestatoma aukštų vazų, kad jos neužstotų sėdinčiųjų priešais. Kompozicijai tinka bet koks servizo indas: krištolinis, stiklinis, sidabrinis.

Jie turi būti pakankamai gilūs, kad merkiamoms pėlėms pakaktų vandens. Keraminė vaza gėlėms šalia prabangaus servizo netiks.

Jeigu iškilmėms, pavyzdžiui, disertacijos gynimo ar jubiliejaus proga, dengiami keli stalai, ant kiekvieno jų merkiama puokštė. Puošniausia statoma ties iškilmių „kaltininku”. Iš kokių gėlių besudarytume puokštę, kaip jau buvo minėta, ji neturi būti aukšta. Tokiai puokštei reikia plokščio indo ir puokštės dydi atitinkančio laikiklio. Šį dedame indo viduryje, pripilame vandens. Pirmiausia centre smeigiame tiesius, ne aukštesnius kaip 20 cm žiedus, po to aplinkui vis žemesnius. Kraštuose smeigiami horizontalūs ir netgi svyrantys ant stalo žiedai. Jeigu stalas pailgas, tai ir puokštės horizontaliai prismeigtų gėlių linija išilgai stalo turi būti ilgesnė, negu skersai. Puokštė lyg ir pailgina stalą. Jeigu stalas apvalus, puokštė taip pat turi būti apvali, vienodai graži iš visų pusių. Prie žiedo galima pridėti smidro, paparčio gebenės šakelių. Kad ir kaip gausiai patiekalais būtų nukrautas stalas, puokštei visada reikia palikti erdvės, kad niekas jos neužgožtų.

Oficialiems priėmimams stalas puošiamas meniškomis vertingų gėlių puokštėmis. Dalyvaujant kitataučiams svečiams, galima sukomponuoti jų nacionalinės vėliavos spalvų arba vienspalvių gėlių puokštę, prie kurios pritvirtinami surišti nacionalinės vėliavos spalvos kaspinai. Taip išreiškiamas draugiškumas, svetingumas, Iškilmingų posėdžių ar susirinkimų prezidiumo stalas ir tribūna taip pat puošiami gėlėmis. Jos merkiamos j plokščias vazas, kad neužstotų sėdinčiųjų. Šalia stalo

aukštą dekoratyvinę vazą ant grindų galima pamerkti aukštaūgių gėlių (kardelių, kalijų, žydinčių šakų) arba prieš prezidiumo stalą ant grindų pastatyti keletą derančių savo spalvomis vazoninių gėlių. Vazonus galima sugrupuoti tam tikru atstumu vienus nuo kitų. Tribūną labai puoš ant jos pastatyta puokštė.

Ant vestuvinio stalo gražiausia, puošniausia puokštė statoma ties jaunaisiais. Vestuvių iškilmėms parenkamos šviesios gėlės. Kaip ir pati gėlių siena. Tačiau baltos staltiesės fone baltos gėlės be smidro šakelių neatrodys patraukliai. Meniškai sukomponuota jaunosios puokšte taip pat galima papuošti stalą.

Vaiko gimimo dieną, kai kviečiami mažojo jubiliato draugai, dengdami stalą, nepamirškime gėlių. Nedideli, iš margaspalvių gėlių nupinti ir po visą stalą išdėlioti vainikėliai, į kurių vidurį sudėtos mažos lėlytės, meškiukai ar kiti žaislai, sužadins vaikų fantaziją. Stalo viduryje esančiame didesniame vainikėlyje originaliai atrodys įvairiaspalvės degančios žvakutės. Be to, galima ir keliose mažose keraminėse vazelėse ar stiklinėlėse pamerkti po keletą žiedelių. Taip papuoštas stalas, be abejo, suteiks vaikams džiaugsmo, lavins jų skonį.

Nemažą savo gyvenimo dalį praleidžiame įstaigose