Sukurta specialiai atšiaurioms žiemos sąlygoms lauko sode.
Didžiąją sodo dalį paprastai sudaro vienmetės daržovės, kurias renkame kiekvieną rudenį. Nepaisant to, beveik visi sodininkai skiria vietos daugiametėms daržovėms, tokioms kaip krienai, rabarbarai, rūgštynės, bulvės ir saulėgrąžos. Panašiai kaip ir jų kolegos, daugiamečiai augalai klesti, kai jiems teikiama dėmesinga priežiūra.
Krienai paprastai skinami vėlyvą rudenį, kai šaknys vis dar aktyviai auga. Tačiau jei laiko apribojimai to neleidžia, sėkminga alternatyva yra juos iškasti anksti pavasarį, kol dar nepradėjo dygti lapai. Krienai auginami vienoje vietoje trejus ar ketverius metus, o vėliau tankumas didėja, o derlius mažėja. Nuėmus pirmųjų metų krienų derlių, dirvoje paliekamos dviejų rūšių šaknys: viršutiniame sluoksnyje smulkūs fragmentai, kuriuos reikia kruopščiai atrinkti, ir stiprios pagrindinės šaknys giliai žemėje, iš kurių atsiranda nauji ūgliai. Iki kito rudens šios šaknys sustorėja ir užaugina panašų derlių kaip ir pirmaisiais metais. Augimo proceso metu ūgliai greitai išeikvoja maistines medžiagas iš pagrindinės šaknies, todėl kasmet nuimant derlių reikia gausiai tręšti tiek organinėmis, tiek mineralinėmis trąšomis.
Rūgštys taip pat reikalauja panašaus kruopštumo. Jie identiškose vietose auginami trejus ar ketverius metus. Likus maždaug mėnesiui iki šalnų, nugenima visa lapija, o augalai maitinami perpuvusiu mėšlu, o tarp eilių atsargiai įterpiamas kompostas (1 m2 / 4-5 kg), švelniai izoliuojant rūgštynės šaknis. .
Rabarbarai vienoje vietoje gali klestėti iki 15 metų, nors rekomenduojama juos auginti optimalų 7–8 metų laikotarpį. Norint užtikrinti tinkamą auginimą, rudenį patartina nuimti ir kompostuoti rabarbarų lapus. Be to, rabarbarus naudinga tręšti kasmet rudenį, naudojant mineralinių trąšų ir perpuvusio mėšlo derinį, rekomenduojamas 4–5 kg 1 m2 santykis. Taikant tam tikrus metodus, rabarbarų derliaus nuėmimą galima pagreitinti net 3-4 savaitėmis. Tai galima pasiekti rudenį įdėjus rabarbarų augalą į aukštą indą, suteikiant šešėlį, o aplinkinę dirvą mulčiuojant kompostu ar lapais. Dėl šių pastangų išaugs gyvybingi, pailgi, saldesnio ir švelnesnio skonio rabarbarų stiebai.
Šalčio buvimas nekelia problemų.
Tam tikras daugiametes ir dvimetes daržoves geriausia palikti netrukdomas sode rudens sezono metu, kad jos galėtų ištverti žiemos mėnesius. Dalį šių kultūrų derliaus galima surinkti rugsėjį arba spalį, o likusios peržiemojusios daržovės iškasamos ankstyvą pavasarį. Mūsų specifinėmis klimato sąlygomis pastarnokai, laiškiniai svogūnai, valgomieji laiškiniai svogūnai, lapinės ir šakniavaisinės petražolės bei šakniniai salierai pasižymi nepaprastu atsparumu, ištvermingi visą žiemą lysvėse nepakenkdami savo maistinėms ir naudingosioms savybėms.
Praėjus 10–15 dienų po sniego išsisklaidymo, pagyvėja žaliuojančios petražolės ir salierai. Šie kas dveji metai augalai žydi stiebus antraisiais metais, todėl nedidelę derliaus dalį patartina rezervuoti žiemos sezonui, ypač naudojimui ankstyvuoju pavasario etapu. Iškritus dideliam sniegui, nereikia imtis papildomų apsaugos priemonių, tačiau šaltomis ir minimaliomis sniego sąlygomis lysves rekomenduojama apsaugoti dengiamuoju lapų, išdžiovintų durpių ar pjuvenų sluoksniu, kad rezultatai būtų optimalūs.
Pastarnokai, auginami lysvėse, gali atlaikyti žiemos sąlygas. Šios daržovės turi unikalų skonį, primenantį salierą, morkas ir petražoles. Artėjant rudens sezonui patartina nuskinti norimą kiekį pastarnokų, kuriuos reikia suvartoti iki pavasario, likusius paliekant dirvoje. Prieš žiemą būtina nupjauti pastarnokų lapus ir sandėliuoti šakniastiebius. Norint užtikrinti optimalų augimą, peržiemojusius pastarnokus rekomenduojama lauke paimti ankstyvą pavasarį, dirvai įšilus ir prieš pradedant augimo ciklą. Be to, šiuos pastarnokus taip pat galima skinti žiemos atšilimo metu. Ypač atšiauriomis žiemomis lysves patartina apsaugoti uždengiant sniego, lapų ar durpių sluoksniu.
Tryniai, tam tikros rūšies daržovės, turi unikalų derliaus nuėmimo procesą, kuris išskiria juos iš kitų daržovių. Šios konkrečios šaknys iškasamos vėlyvą rudens sezoną, ypač spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje. Tačiau verta paminėti, kad pailgos viksvų šaknys, kurioms priklauso tryniai, gali būti pažeistos kasant. Vadinasi, jie negali tinkamai atlaikyti žiemos sezono. Siekiant užtikrinti trynių išsaugojimą, patartina dalį derliaus palikti dirvoje visą žiemą, o paimti pavasarį prieš augalui žydint. Tada šie tryniai gali būti naudojami kaip maisto šaltinis. Be to, jauni geltoni lapai, kurie subręsta pavasario sezono metu, taip pat yra tinkama galimybė vartoti.
Nedažnai mūsų soduose sutinkamos dvimetės valgomosios pūslelinės (Tragopogon porrifolius) – labai vertinamas delikatesas, vadinamas ožkų barzda. Nors didžioji dalis derliaus nuimama rudenį, kai kurias ankštaras galima palikti dirvoje žiemoti. Tokiais atvejais šaknys atkasamos anksti pavasarį, dar augalams dar visiškai neatsigaunant. Šios valgomosios pūslinės yra atsparios šalčiui ir gali ištverti žiemą be jokios apsauginės dangos, išlaikydamos sultingą ir kvapnią prigimtį. Gegužės mėnesį galėsite mėgautis šviežiais, vitaminais turtingais lapais, kurie puikiai papildo pavasarines salotas.
Kokios daržovių rūšys tinka žiemoti sodo lysvėje?
Nepaisant šalto žiemos oro, būtina pasirūpinti savimi ir atsipalaiduoti.
Tai neįprasta, tačiau kai kurios porų, morkų ir pankolių veislės gali ištverti dirvoje visą žiemos sezoną.
Porai paprastai skinami vėlyvą rudenį, atliekant selektyvų kasimą. Nebūtina skinti visų porų iš karto, nes jie atsparūs šalčiui. Tačiau dėl itin šaltų žiemos dauguma veislių gali nuvyti, kai jos paliekamos lauke. Tik vėlyvąsias (žiemines) veisles galima uždengti mulčiu ir likti lysvėse. Šios veislės paprastai turi lėtesnį augimą, trumpesnę baltą dalį ir vaškinius lapus, dažnai nuspalvintus žaliais ir violetiniais atspalviais. Siūlome įvairius vėlyvųjų porų variantus, įskaitant Blauwgroene Winter, Blauwgroene Winter-Bandit, De Carentan 2, Kampus, Alcazar, Armor ir Durina. Tinkamai mulčiuoti šie porai gali atlaikyti žiemą ir tęsti augimą pavasarį. Peržiemojusius porus derėtų nuimti iki gegužės mėnesio, nes ilgiau palikus gali pradėti formuotis žiedų kekės.
Pankoliai pasižymi puikiu atsparumu žiemą, kai yra tinkamai apsaugoti, todėl jie yra gana tvirti, kaip daugiamečiai augalai. Nors dažniausiai šaltesniuose regionuose auginami kaip vienmečiai arba dvimečiai augalai, pankoliai yra glaudžiai susiję su krapais, kurių skonis ir aromatas primena anyžių. Artėjant šaltesniems mėnesiams pankolių stiebai nugenimi iki maždaug 10 cm ilgio, vėliau uždengiami šakelėmis arba šiaudais, kad būtų papildomai izoliuoti. Atėjus ankstyvam pavasariui, pankoliai noriai dygsta ir tampa lengvai prieinami vartoti iki žydėjimo. Visą šį laikotarpį galima nuolat skinti švelnius ir jaunatviškus lapus, kurie suteikia gaivų ir aromatingą prieskonį kulinariniams darbams.
Morkos gali ištverti žiemos sezoną dirvožemyje, nors ir tinkamai apsaugotos. Prieš prasidedant šalnoms, morkų lapai nupjaunami, lysvė kruopščiai uždengiama eglės šakomis, o po to dedamas lapų arba šiaudų sluoksnis, galiausiai uždengtas plėvele. Ypač šaltomis žiemomis ant lovos reikia pakloti papildomo sniego. Atėjus pavasariui apsauginė danga nuimama ir galima mėgautis gausiu derliumi.
Pasiekite nenutrūkstamą derlių ištisus metus.
Bulvinės saulėgrąžos, dar vadinamos artišokais, yra ypač neaktyvios mūsų sodų gyventojai. Jie turi puikų gebėjimą išlikti vienoje vietoje ilgą laiką, paprastai trunkantį 30–40 metų. Šios saulėgrąžos demonstruoja savo atsparumą išgyvendamos atšiaurias žiemos sąlygas, ištverdamos net -30–40 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Todėl mūsų vietinis klimatas yra idealus prieglobstis jų augimui. Nors bulvinės saulėgrąžos gali klestėti menkoje ir nederlingoje dirvoje, norint gauti gausesnį derlių, pravartu jas puoselėti. Atsižvelgiant į jų polinkį išeikvoti dirvožemio maistines medžiagas, rekomenduojama kasmet tręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (santykiu 10 kg/1 m2) ir dirvą aeruoti. Pažymėtina, kad šviežių bulvinių saulėgrąžų galima įsigyti beveik ištisus metus. Derlius nuimamas vėlyvą rudenį ir, jei žemė lieka neužšalusi, gali tęstis ir žiemą. Arba pasėlius galima rinkti anksti pavasarį, atslūgus šalnų grėsmei.
Rudenį patartina pradėti kasimo procesą, kai žalumynai nušalo ir stiebus galima apipjaustyti (maždaug 15 cm virš žemės lygio). Ir atvirkščiai, pavasarį rekomenduojama tik kasti, kol gumbai nepasirodo švieži. Sodininkai teigia, kad uždengus bulvių saulėgrąžų lysves, daržoves galima atsiimti visą žiemos sezoną. Gumbai išgyvena ilgiau, kai jie paliekami dirvožemyje, o ne laikomi rūsyje ar šaldytuve, todėl rudenį derliaus nuėmimas turėtų būti apdairesnis – dalis derliaus paliekama netrikdoma iki pavasario.
