KODĖL RUDENĮ LAPAI GELSTA IR RAUDONUOJA?

KODĖL RUDENĮ LAPAI GELSTA IR RAUDONUOJA?

Ar iš tikrųjų lapas yra žalias? O, gal būt, mums taip tik atrodo? Kad augalai žali nuo chlorofilo, jau žinome. O gal lape yra dar kitų dažančiųjų medžiagų, kurios pradeda veikti kaip tik rudenį? Ar galima tuo įsitikinti? Paimkime lapą — paprastą, pirmą pasitaikiusį. Aišku, žalią, gyvą. Supjaustykime jį smulkiais gabaliukais ir užpilkime spiritu. Palaukime ligi kitos dienos, kad lapo dažančiosios medžiagos išsiskaidytų, arba pavirinkime mūsų „salotas” (tiktai atsargiai, nes spiritas gali lengvai užsidegti). Spiritas pasidarys žalias kaip smaragdas, o pas — baltas kaip sugeriamasis popierius. Dabar supilkite žalią spiritą į mėgintuvėlį ir pridėkite benzino. Gerai suplakite. Kai benzinas, būdamas lengvesnis, išplauks į paviršių, jis bus nusidažęs gražia žalia spalva, nes chlorofilas jame puikiai išsiskaido. o spiritas? Spiritas liks geltonos auksinės spalvos. Geltonos dažančios medžiagos lydi chlorofilą per visą lapo gyvenimą. Jas tik „maskuoja” stipri, intensyvi chlorofilo spalva. Rudenį, kai lapas apmiršta ir susidaro skiriantis jį nuo augalo žievės sluoksnelis, chlorofilas nustoja gamintis. Tačiau chlorofilas irsta toliau. Tuo greičiau, kuo daugiau yra saulės. žinoma, čia turi reikšmės ir temperatūros kritimas. Taigi, pranykus žalumai, pasirodo ryškios auksinės spalvos. Bet juk kai kurie lapai visai nepagelsta. Laukinės vynuogės yra purpuro spalvos, ožekšnio lapeliai yra tokie raudoni, jog atrodo violetiniai. Iš ko atsiranda šios gražios spalvos? Tai — antocianas, ta pati dažomoji medžiaga, kuri suteikia spalvą burokams ir raudonoms arba žydroms gėlėms. Taigi antocianas lapuose atsiranda greičiau, kai krinta temperatūra (kokią spalvą rudenį turi dygstantieji rugiai?), kai jie yra ryškiai apšviesti, pagaliau kai lape ima kauptis angliavandeniai. Kaip tik tokios sąlygos atsiranda rudenį. Raudonas ir auksinis medžių apdaras rodo, kad medis pasiruošė žiemos poilsiui, o lapai, auksiniai lapai tuoj tuoj nukris…

KOKS AUGALAS TURI DIDŽIAUSIUS LAPUS?

Kur reikia ieškoti augalų su dideliais lapais? žinoma, ne Sacharos dykumos smėlynuose ir ne sausringose Azijos stepėse, bet ten, kur daug drėgmės.

Plačiose Amazonės upės šakose, tarp neperžengiamų atogrąžų miškų, kur oras šiltas ir drėgnas kaip pirtyje, auga puiki karališkoji viktorija (victoria regia). Plaukiojantieji viktorijos lapai į viršų užlenktais kraštais panašūs į milžiniškas keptuves; jų skersmuo — daugiau nei du metrai. Ant tokio lapo galima pasodinti dvejų—trejų metų vaiką, ir jis laikysis ant jo vandenyje kaip valtyje. Viršutinioji lapo pusė lygi, ryškiai žalia, o apatinė — purvinai raudona, išraizgyta storų gyslelių tinklu ir apaugusi ilgais šereliais. Viktorijos žiedai panašūs vandens lelijų žiedus, tiktai jie žymiai didesni, jų skersmuo siekia 40 centimetrų. Nuo senų laikų viktorija auginama Europos daržuose.

Sekite Mus

KODĖL ŽŪNA KAI KURIOS AUGALŲ RŪŠYS?

KODĖL ŽŪNA KAI KURIOS AUGALŲ RŪŠYS?

Kodėl dabar tokiai daugybei augalų gresia pavojus išnykti, kodėl įstatymas mums liepia saugoti tiek daug jų rūšių? Pirmiausia pas mus nyksta augalai. Reliktas — tai senųjų epochų atgyvena. Pavyzdžiui, Ležaisko apylinkėse ir toliau į rytus miškuose auga gražus kvapus krūmokšnis geltonasis rododendras (jis taip pat vadinamas „pontijos azalija”). Šis krūmas mūsų floroje išliko kaip seniausias, dar ikiledyninis terciaro periodo paminklas. Vaistažolinė gražiai žydinti pavasarinė gaisrana, o taip pat labai retas usnies lapų sausažiedis taip pat gana seni augalai. Jiems visiems gresia pavojus išnykti, nuolat, nors ir labai lėtai kintant klimato sąlygoms. Reikia pasirūpinti, kad jie galutinai neišnyktų. Mes taip pat saugome ir tokias rūšis, kurios sutinkamos tik mažame plote, pavyzdžiui, kalnuose, salose. Tokioms rūšims priklauso lenkiškasis maumedis, kuris auga Chelmo kalne netoli Naujosios Slupos, „tėviškasis” beržas ir daugelis augalų Tatruose. Dėl to, kad žūna augalai, dažniausiai kaltas žmogus. Suarus stepes, didžiuliuose plotuose žuvo stepių augmenija. Kai natūralūs pniškai buvo paversti laukais, kai buvo nusausintos pelkės ir t. t., žuvo ir augalai, ir gyvuliai, netekę jiems įprastos aplinkos. Mūsų dienomis didžiausias augalo priešas yra jo grožis, arba vartojamoji vertė. Kiek augalų, renkamų kaip „vaistažolės”, išnaikinama didžiuliuose plotuose! Pavyzdžiui, saulašarė, sukatžolė, gaisrana (adonis) ir daugelis kitų. Gražios alpinės liūtpėdės arba orchidėjos naikinamos daugiausia skinant jas „atminimui”, bukietams ir vainikams. Jeigu norime, kad šalies augmenija nenyktų, jeigu mums brangus mūsų kalnų, Miškų ir laukų grožis, laikykimės taisyklių, draudžiančių skinti mūsų nykstančius augalus! Tegu mums neatrodo, kad jeigu kuriame nors plote jie dar išsilaikė, tai galime nebaudžiami juos naikinti.

Sekite Mus

AR TIESA, KAD ŽEMYNAI KADAISE SUDARĖ VIENTISĄ VISUMĄ?

AR TIESA, KAD ŽEMYNAI KADAISE SUDARĖ VIENTISĄ VISUMĄ?

Kiekvienas iš mūsų esame matę gaublį. Tiems kurie lankė mokyklą, jis spėjo gerai įkyrėti. Kiekvienas iš mūsų pažįsta žydrus vandenynus ir jūras, žalius ir rudus žemynus. Kas čia dar gali būti įdomaus? Na, patikrinkime.

Pasukime gaublį taip, kad tiesiai priešais mus atsidurtų Europos žemynas. Tada įsitikinsime, kad mūsų apžiūrimame pusrutulyje yra beveik visi žemynai, užimantys kiek mažiau negu pusę jo ploto. Tai žemynų pusrutulis. Bet užtat 94 procentus priešingo pusrutulio sudaro jūros. Šiaurės pusrutulio žemynai yra išsidėstę iš ašigalio pusės aplink Arkties vandenyną. Apvalųjį Arkties vandenyną prie Pietų ašigalio atitinka apvalus Antarktikos žemynas. Kažkas panašaus į kilpelę ir sagą.

O štai kitos nuostabios detalės. Žemynai yra išdėstyti juostomis iš šiaurės į pietus. Kiekviena juosta yra platesnė ties Šiaurės ašigaliu, o pietų kryptimi siaurėja ir baigiasi lyg smaigaliu. Be to, žemynai išsidėstę poromis. Šiaurės Amerika su Pietų Amerika, Europa su Afrika, Azija su Australija.

O dabar perkelsime ant popieriaus visų pasaulio dalių kontūrus ir iškirpsime juos žirklėmis. Kai paskiau pamėginsime juos sudėti, tai nustebsime, kad jie beveik visiškai atitinka vienas kitą.

Šiaurės Amerika yra tiksliai prisišliejusi prie Europos, Pietų Amerika — prie Afrikos, Australija telpa Azijos „pažastyje”.

Mokslininkai atkreipė tai dėmesį, ir vienas iš jų, vokietis A. Vegeneris (1880-1930), pateikė įdomią hipotezę apie dabartinių žemynų kilmę.

Jo manymu, visi žemynai kadaise sudarę vieningą visumą, vadinamą Visata. Tam įrodyti Vegeneris buvo pateikęs daugybę argumentų. Pavyzdžiui, geologai yra įsitikinę, kad Pietų Amerika, Afrika ir Australija yra sudarytos iš tų pačių uolienų ir turi beveik tapatingus mineralinius išteklius. Mes taip pat turime neabejotinų įrodymų, kad kadaise Šiaurės Amerika buvo susijungusi su Europa, o Australija su Azija…

žemei sukantis apie ašį iš vakarų į rytus, žemynai, būdami tartum šiurkšti plutos danga ant plastiškos magmos, dėl didesnio savo inertiškumo atsilikdavo užpakalyje, remdavosi į vakarus. Taip pat ir vanduo iš greitai traukiamos stiklinės išsipila atgal. Dėl šio spaudimo žemynai plyšinėjo ir tolo vienas nuo kito, o dėl to ir atsirado Atlanto vandenynas.

Kai kurie mokslininkai net įrodinėja, kad Amerika dar ir dabar tolsta nuo Europos.

Tai yra viena iš drąsiausių mokslinių hipotezių. Jos negalima besąlygiškai priimti, nes ji nepaaiškina daugelio reiškinių. Tačiau ji privertė mokslininkus atkreipti dėmesį į kai kurias jūrų ir žemynų išsidėstymo ypatybes, kurios kažin ar yra atsitiktinės.

Sekite Mus

KODĖL DANGUS ŽYDROS SPALVOS?

KODĖL DANGUS ŽYDROS SPALVOS?

Dangus žydras todėl, kad į mūsų regėjimo lauką iš visų pusių įsiveržia žydri spinduliai. Bet kodėl jie žydri, jeigu Saulės šviesa balta?

Prieš pasiekdami Žemės paviršių, vadinasi, ir mūsų akis, Saulės spinduliai turi pereiti atmosferą. Kaip yra žinoma, balta spalva atsiranda, susimaišius spalvotiems vaivorykštės spinduliams. O kadangi kiekviena spalvotųjų spindulių rūšis yra skirtingų fizinių savybių, tai, keliaudami per atmosferą, jie skirtingai pakinta.

10-15 kilometrų aukštyje oro dalelės visų pirma išsklaido violetinius spindulius, todėl dangus ten atrodo violetinis. Žemiau išsklaidomi žydrieji Saulės šviesos spinduliai. Jie tartum išlaksto į visas puses, susidūrę su oro bei labai smulkių dulkių molekulėmis, ir patenka į žemę vadinasi, į mūsų regėjimo lauką visų pusių. Todėl giedras dangus mums atrodo šviesus ir žydras. Jeigu ore daug dulkių ir vandens lašelių rūko arba debesų pavidalu, tai tada išsisklaido visa baltoji spalva ir dangus atrodo mums balzganas.

šį reiškinį gerai iliustruoja dūmelis iš degančio papiroso, padėto, pavyzdžiui, ant peleninės krašto. Šio dūmelio spalva žydra, nes jame yra tiktai labai smulkios sudegusio tabako dalelės, išsklaidančios kaip tik žydruosius spindulius, kurie patenka mūsų regėjimo lauką. Užtat iš kandiklio kyla sunkus baltas dūmelis. Jis turi daug vandens dalelių, nes perėjo per visą papiroso tabaką ir paėmė iš jo daug drėgmės. Palyginti, didelės dūmų ir vandens mišinio molekulės iš dalies išsklaido baltą šviesą ir dūmai atrodo balsvi.

Sekite Mus