Pirmieji dėsniai, be kurių nebūtų elektrotechnikos, buvo esminis lūžis mokslo ir technikos istorijoje. Kol elektra buvo tik stebimas, bet nesuprantamas reiškinys, jos pritaikymas buvo labai ribotas. Tik tada, kai mokslininkai atrado aiškius dėsningumus ir sugebėjo juos aprašyti formulėmis, atsirado tikras pagrindas elektrotechnikos raidai. Būtent šie pirmieji dėsniai leido ne tik suprasti elektrą, bet ir pradėti ją valdyti.
Vienas svarbiausių ankstyvųjų dėsnių buvo Kulono dėsnis. Jis parodė, kaip vienas kitą veikia elektriniai krūviai. Šis dėsnis paaiškino, kad elektrinė jėga priklauso nuo krūvių dydžio ir atstumo tarp jų. Tai buvo labai svarbu, nes elektros sąveika pirmą kartą tapo tiksliai apskaičiuojama. Be šio atradimo nebūtų buvę įmanoma suprasti pačių elektros reiškinių pagrindo.
Ne mažiau svarbus buvo Omo dėsnis, kuris tapo vienu svarbiausių elektrotechnikos ramsčių. Jis nusako ryšį tarp įtampos, srovės ir varžos elektrinėje grandinėje. Paprastai tariant, šis dėsnis leido suprasti, kaip teka elektros srovė ir nuo ko priklauso jos stiprumas. Be Omo dėsnio nebūtų buvę įmanoma projektuoti grandinių, skaičiuoti apkrovų ar kurti saugiai veikiančių elektros sistemų.
Dar vienas kertinis atradimas buvo Faradėjaus elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Jis parodė, kad kintantis magnetinis laukas gali sukelti elektros srovę. Šis principas tapo generatorių, transformatorių ir daugelio kitų įrenginių pagrindu. Iš esmės tai reiškė, kad mechaninį judėjimą galima paversti elektros energija. Be šio dėsnio nebūtų šiuolaikinės energetikos sistemos.
Svarbus vaidmuo teko ir dėsniams, aiškinantiems ryšį tarp elektros bei magnetizmo. Kai buvo suprasta, kad elektros srovė sukuria magnetinį lauką, atsivėrė kelias elektriniams varikliams ir elektromagnetams. Tai parodė, kad elektra nėra izoliuotas reiškinys – ji susijusi su kitomis gamtos jėgomis. Toks supratimas labai išplėtė elektrotechnikos galimybes.
Pirmieji dėsniai buvo svarbūs ne tik todėl, kad paaiškino reiškinius, bet ir todėl, kad suteikė technikai tikslumo. Kai reiškinį galima aprašyti formule, jį galima apskaičiuoti, numatyti ir praktiškai pritaikyti. Tai buvo esminis skirtumas tarp pavienių bandymų ir tikros inžinerijos. Elektrotechnika galėjo atsirasti tik tada, kai elektra tapo valdoma remiantis dėsniais, o ne spėjimais.
Šių dėsnių reikšmė ypač išryškėjo pramonėje. Elektros grandinės, apšvietimas, varikliai, generatoriai ir ryšio priemonės negalėjo būti kuriami vien intuicija. Reikėjo aiškių taisyklių, kurios parodytų, kaip elgiasi srovė, kaip perduodama energija ir kaip veikia elektrinės sąveikos. Pirmieji elektros dėsniai tapo kalba, kuria prabilo visa būsima elektrotechnika.
Galima sakyti, kad be Kulono dėsnio nebūtų aiškaus elektrinių krūvių supratimo, be Omo dėsnio nebūtų grandinių teorijos, o be elektromagnetinės indukcijos dėsnio nebūtų elektros gamybos mastu, kokį turime šiandien. Kiekvienas iš šių atradimų prisidėjo prie to, kad elektra iš mokslo laboratorijų persikeltų į gamyklas, miestus ir namus. Taip gimė modernioji elektrotechnika.
Šiandien šie dėsniai atrodo savaime suprantami, nes jie mokomi mokyklose ir taikomi kiekviename elektros įrenginyje. Tačiau jų atradimo metu tai buvo milžiniški proveržiai. Jie leido ne tik geriau suprasti gamtą, bet ir pradėti kurti technologijas, pakeitusias visą žmonių gyvenimą. Nuo paprastos lemputės iki sudėtingų automatizavimo sistemų – visa tai remiasi ankstyvaisiais elektros dėsniais.
Pirmieji dėsniai, be kurių nebūtų elektrotechnikos, tapo pagrindu visai moderniai elektros inžinerijai. Kulono dėsnis paaiškino krūvių sąveiką, Omo dėsnis leido suprasti srovės tekėjimą grandinėse, o elektromagnetinės indukcijos dėsnis atvėrė kelią elektros energijos gamybai. Šie atradimai pavertė elektrą nebe paslaptingu reiškiniu, o tiksliai valdoma jėga.
Būtent todėl elektrotechnikos istorija prasideda nuo pirmųjų tikslių dėsnių. Jie sukūrė teorinį pagrindą, ant kurio vėliau išaugo visa šiuolaikinė technika, energetika ir elektronika.
