Ar kada nors susimąstėte, kaip vystosi mūsų asmenybės nuo kūdikystės iki senatvės? Eriko Eriksono aštuonios psichosocialinės raidos stadijos suteikia įdomių įžvalgų apie etapus, su kuriais susiduriame augdami. Pasinerkime į jas!
1 etapas: pagrindinis pasitikėjimas ir nepasitikėjimas
Pirmasis Eriksono teorijos etapas vyksta kūdikystėje, kai pagrindinis emocinis iššūkis yra pasitikėjimo sukūrimas. Kūdikiai pasikliauja savo globėjais, kad patenkintų pagrindinius poreikius, ir kai šie poreikiai nuolat tenkinami, jie išsiugdo pasitikėjimo jausmą. Įsivaizduokite, kad vaikas žino, jog globėjas visada atsilieps į jo šauksmą. Kita vertus, nenuoseklumas skatina nepasitikėjimą, todėl vaikas ima abejoti, ar pasaulis yra saugi vieta. Šis etapas padeda pagrindus būsimiems santykiams ir bendravimui.
2 etapas: savarankiškumas prieš gėdą ir abejones
Įžengus į ankstyvąją vaikystę, dėmesys sutelkiamas į savarankiškumą. Vaikai pradeda tyrinėti savo galimybes – prisiminkite mažylius, išdidžiai pareiškiančius: „Aš galiu tai padaryti pats!“. Kai auklėtojai leidžia laisvai tyrinėti, vaikai įgyja pasitikėjimo savimi ir stiprų savęs suvokimą. Tačiau jei jie yra pernelyg varžomi ar kritikuojami, jiems gali būti gėda. Įsivaizduokite vaiką, kuris susijaudinęs bando piešti, bet yra baramas už netvarką; tai gali paskatinti abejoti savimi ir dvejoti. Skatinimas šiuo etapu gali paskatinti savarankiškus suaugusiuosius.
3 etapas: iniciatyva ir kaltė
Ikimokykliniame amžiuje vaikai pradeda įtvirtinti savo galią ir kontroliuoti aplinką inicijuodami veiklą. Šiuo etapu vaikai gali apsimetinėti, įsivaizduodami, kad yra piratai arba superherojai! Jei vaikai skatinami užsiimti savo veikla, jie išsiugdo iniciatyvą. Ir atvirkščiai, jei jų pastangos tyrinėti slopinamos, jie gali jausti kaltę dėl savo poreikių ir norų. Taigi, kai jūsų vaikas primygtinai reikalauja dėvėti nesuderintą aprangą, nes jam ji patinka, džiaukitės jo iniciatyva, užuot ją riboję. Taip jie įtvirtina savo tapatybę!
4 etapas: Pramonė prieš menkavertiškumą
Kai vaikai pasiekia mokyklinį amžių, jų dėmesys sutelkiamas į įgūdžių įsisavinimą ir kompetencijos įgijimą. Štai čia atsiranda mokymosi ir pasiekimų džiaugsmas! Jei vaikams sekasi – nesvarbu, ar tai būtų sportas, mokslai, ar draugystė – jie išsiugdo pramonės jausmą. Tačiau jei jiems sunkiai sekasi ir jie sulaukia neigiamų atsiliepimų, gali kilti menkavertiškumo jausmas. Prisimenate tą nervingą vaiką, bijantį pakelti ranką klasėje? Ši baimė gali kilti dėl ankstesnės patirties – šiame etape labai svarbu paskatinti ir teigiamai pastiprinti!
5 etapas: tapatybės ir vaidmenų sumaištis
Ak, paauglystė – gyvenimo kalneliai! Šis etapas kupinas ieškojimų, nes paaugliai kovoja dėl savo tapatybės. Jie eksperimentuoja su skirtingais socialiniais vaidmenimis, kartais kiekvieną savaitę išbandydami naują asmenybę. Jei tėvai skatina juos tyrinėti savo pomėgius, paaugliai gali susikurti tvirtą tapatybę; tačiau pernelyg kontroliuojantys tėvai gali sukelti sumaištį dėl to, kas jie iš tikrųjų yra. Įsivaizduokite paauglį, besiblaškantį tarp futbolininko, kuriuo jam buvo liepta būti, ir menininko, kuriuo jis svajoja tapti. Šis vidinis konfliktas gali nulemti jų kelią ateinantiems metams.
6 etapas: intymumas ir izoliacija
Įžengus į jaunąją pilnametystę prasideda intymumo paieškos. Šiame etape asmenys siekia užmegzti prasmingus santykius – romantišką partnerystę ar gilią draugystę. Jei jiems pavyksta užmegzti glaudžius ryšius, jie pasiekia intymumą. Jei ne, jie gali susidurti su izoliacija. Pagalvokite, kad jaunas suaugęs žmogus sprendžia, ar išlieti savo širdį kažkam ypatingam, ar pasislėpti ir galiausiai pasijusti vienišas. Šiuo atveju svarbiausia yra pažeidžiamumas – rizikuojant galima užmegzti visaverčius ryšius, o vengiant rizikuoti – gyventi izoliuotai.
7 etapas: Stagnacija ir generatyvumas
Vidutinio suaugusiojo amžiuje dėmesys sutelkiamas į generatyvumą – prisidėjimą prie pasaulio ir perėjimą prie tokių vaidmenų kaip tėvų ar globėjų. Žmonės siekia kurti ir puoselėti tai, kas juos pergyvens, augindami vaikus ar prisidėdami prie bendruomenės veiklos. Tie, kurie jaučia, kad daro teigiamą poveikį ateities kartoms, patiria pasitenkinimo jausmą. Priešingai, tikslo neturėjimas gali sukelti sąstingį. Įsivaizduokite, kad specialistas darbe jaučiasi neišsipildęs; jis gali svarstyti, kaip galėtų prasmingai prisidėti prie visuomenės gyvenimo.
8 etapas: Sąžiningumas prieš neviltį
Galiausiai pasiekiame senatvę, kai svarbiausia yra apmąstymai. Šiame etape asmenys atsigręžia į savo gyvenimą ir įvertina savo patirtį, siekdami vientisumo jausmo. Laimingi apmąstymai sukelia pasitenkinimo jausmą, o apgailestavimai gali sukelti neviltį. Įsivaizduokite senelį, kuris prisimena savo gyvenimo kelionę, kupiną džiaugsmo dėl savo indėlio, arba senelį, kuris laikosi įsikibęs praleistų galimybių. Šis etapas mus moko, kokią vertę turi gyvenimo pamokos ir kaip jos formuoja mūsų brandą ir pasaulėžiūrą.
Eriko Eriksono aštuonios stadijos yra mūsų socialinio ir emocinio augimo nuo kūdikystės iki senatvės planas. Šių etapų supratimas gali įgalinti mus atpažinti savo iššūkius ir teigiamai formuoti savo keliones.
