Nors ir pasiekta didelių laimėjimų gydant kai kurias chirurgines ligas (nudegimus, flegmonas, pūlinius ir kt.), odos, burnos ertmės ir daugelį kitų žmogaus negalavimų, ieškojimas naujų efektyvių vaistų, spartinančių gydymo įprastines vaistų formos (tepalai, pabarstai, pastos) visada yra patogios vartoti, todėl susidomėjimą kelia aerozoliai. Nuo senų laikų aerozoliai pavidalu buvo vartojami medicinoje kvėpavimo takų ligoms gydyti ir jų profilaktikai. Iš pradžių jie buvo įprasti garai ir dūmai, kurie susidarydavo deginant įvairius vaistinius augalinius preparatus. Vėliau paplinta natūralių lakiųjų medžiagų inhaliacijos. XIX amžiaus viduryje aerozoliams gauti pradėta vartoti disperguojančius veiksnius: suslėgtą orą, vandens garus, vėliau centrifugavimą ir ultragarsą.
Pirmosios žinios apie stikliniu ir metaliniu indų su vožtuvais, pripildytų suskystintų dujų, naudojimą siekia 1889 metus. Chemijos terminas aerozolis kartais klaidingai vartojamas specialiai įpakavimo rūšiai pažymėti; įpakavimas, kuriame laikomos suslėgtos arba suskystintos dujos, vartojamos išmesti (išstumti, pašalinti) jame esantį produktą. Valstybinėje patentų bibliotekoje maskvoje yra dokumentas, rodantis, kad aerozolinės čiurkšlės gavimo būdo ir pritaikymo autorius yra rusų chemikas M. Cvetas.
Svarbiausieji aerozolių pranašumai didelis veikliųjų medžiagų aktyvumas, nes jas sudaro smulkiausios dalelės, visiškas preparato sterilumas, naudojimo patogumas, įsiurbimo (absorbavimo) ir fiksacijos pagerėjimas ir dozavimo tikslumas. Aerozoliniai preparatai gerai veikia patologinio proceso eigą, galimybė juos panaudoti nepriklauso nuo sąlygų, kuriomis apdorojamas odos arba gleivinių paviršius. Infekcinės ligos sukėlėjų atsparumas įveikiamas vaistų, įeinančių aerozolio sudėti, derinio atrankiniu (selektyviniu) naudojimu. Gydomiesiems aerozoliams paruošti yra daug sintetinių preparatų ir medžiagų, kurie technologiškai įgalina gauti patogios vartojimo formos preparatą. Ingredientų, įeinančių į aerozolinių ruošinių aprašymus, yra daug, ir jie turi įvairių fizikinių ir cheminių savybių. Didele paklausą turi tirpalų, kremų, putų, skystų tepalų, losjonų, emulsijų pavidalo ir kitokie aerozoliai, skirti išoriškai vartoti.
Aerozolių sudėti įeina antibiotikai, priešgrybiniai, niežėjimą mažinantys ir priešuždegiminiai vaistai, hormonai ir vitaminai.
Dėl burnos ertmės ir kvėpavimo takų siurbiamosios galios aerozolines inhaliacijos, be vietinio audinių veikimo, pasižymi ir bendruoju organizmo veikimu: gerina limfos apytaką kraujotaka, aktyvina medžiagų apykaita. Atsižvelgdami į aerozolinių inhaliacijų, vaistinių medžiagų, patekimo į organizmą metodo pranašumus, Kijevo medicinos instituto mokslininkai ištyrė kalankes sulčių aerozolių efektyvumą gydant kai kuriuos burnos ertmes gleivines paleidimus. Tam jie panaudojo aerozolinį inhaliatoriu AU-2, kuriuo galima atlikti nustatytos temperatūros vaistinių medžiagų inhaliacija kiekvienam ligoniui. Buvo vartojamos kalankes sulčiu aerozolines inhaliacijos kompleksiškai gydant austi, nosies ir gerkles ligas kaip duodantis gerą efektą, vaistas nuo uždegimo. Šis metodas sutrumpina gydymo trukmę, taupo gydytojo laiką, gali būti panaudotas bet kurioje poliklinikoje.
Donecko medicinos institute burnos ertmės gleivinės ligos sėkmingai gydomos pikio su erškėčio aliejumi 10% spiritinio tirpalo elektroaerozoliu. Šis būdas pagrįstas tuo, kad burnos ertmės gleivinę veikia įelektrintos vaistinių medžiagų dulkės ir gerai dera medikamentų farmakologinis veikimas bei elektrinio krūvio fiziologinis veikimas. Charkovo chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo institute sukurta keletas aerozolių receptūrų, į kurių sudėtį įeina kamparas, mentolis, eukalipto aliejus — kametonas; ricinos, eukalipto, kamparo, Provanso aliejai ir mentolis — kamfomenas; eukalipto ir mėtos aliejai — inhaliptas; jie rekomenduojami nosiaryklės ir burnos ertmės gleivinės uždegiminėms ligoms gydyti. Sėkmingai vartojamas vinizolis — skaidrus gelsvas aliejinis skystis, turintis citralio kvapą.
Aerozolių klinikinis tyrimas, gydant ligonius, turinčius įvairios kilmės nudegimų, ir gydant kai kurias odos ligas (mikrobinė egzema, pūslinė, juostinė pūslelinė ir kt.) parodė, kad jie yra efektyvūs vaistai. Gydymui dažnai, be vinizolio, vartojamas levovinizolis, į kurio sudėtį įeina levomicetinas, Šostakovskio balzamas ir linetolis, gaunamas iš linų sėmenų. Kai kuriose Maskvos ir Charkovo chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo įstaigose daromi platūs aerozolinių preparatų (sudarančių plėves ir putų, tirpalų pavidalo) tyrimai; jų tikslas — pritaikyti juos išoriškai vartoti, pavyzdžiui, odos ligoms, burnos ertmės gleivinės ligoms gydyti. šiuos preparatus, kaip veikliosios medžiagos, įeina įvairios vaistinės medžiagos, iš jų ir augalinės kilmės medžiagos.
Daugiau apie augalus.
