Graikų mitologijoje yra puiki legenda apie Prometėją, pagrobusį iš Olimpo dievų ugnį ir padovanojusi ją žmonėms.
Štai jos turinys.. Žemėje, nualintoje titanų ir dievų karo, liko paskutinis nenugalėtas titanas Prometėjas. Jis sukūrė iš molio žmonių giminę ir atidavė jai valdyti apleistą Žemę. Bet žmogus buvo bejėgis prieš gamtą. Jis turėjo įveikti visokiausius sunkumus, ir daugiausia jis kentėjo nuo šalčio. Prometėjas, norėdamas padėti žmogui, įsėlino į Helio, saulės dievo, arklidę, ir tuo momentu, kai Helis patraukė į savo kasdieninę kelionę po dangų, uždegė nuo jo vežimo ašies alyvos šakelę. Su šia šakele Prometėjas nepastebėtas sugrįžo į Žemę ir numetė ją į sausų žagarų krūvą, tokiu būdu uždegdamas pirmąjį laužą.
Ši legenda rodo, kokią milžinišką reikšmę nuo seniausių laikų žmonės teikdavo ugniai.
O kaip buvo iš tikrųjų? Pirmykštis žmogus tikriausiai laikas nuo laiko susidurdavo su miškų arba stepių gaisrais. kuriuos sukeldavo žaibai arba ugnikalnio išsiveržimas. Gal būt, tarp degėsių radęs apdegusias gyvulių liekanas, jis su malonumu pastebėjo, kad jos skanesnės, negu žalia mėsa; jis taip pat įsitikino. kad ugnis gali apsaugoti jį nuo šalčio. Iškasenos rodo, kad jau mūsų tolimieji protėviai mokėjo kurstyti ugnį.
Netrukus ugnis pasidarė žmogaus sąjungininku jo kovoje dėl būvio. Ji šildydavo jį, apšviesdavo tamsius urvus, duodavo karštą maistą ir gindavo nuo laukinių gyvulių. Palengva žmogus išmoko įžiebti ugnį, trindamas vieną į kitą dvi sausas skiedras. Atradę geležį, žmonės ėmė išskelti kibirkštis, daužydami geležies gabalą į akmens skiltuvą. Degtukai atsirado žymiai vėliau, ne ką daugiau kaip prieš šimtą metų.
