Sau 6, 2023
195 Views
Komentavimas išjungtas įraše Trumpai apie vaistinius augalus

Trumpai apie vaistinius augalus

Written by

Trumpai apie vaistinius augalus.

Pirmoji žmogaus vaistinė buvo miškas ir pieva. Egipto ir Indijos, Graikijos ir Romos senuosiuose papirusuose, nemirtinguose Homero, Platono, Aristotelio ir kitų mąstytojų veikaluose aprašytos daugelio augalų gydomosios savybės.

Tūkstantmečiais kaupėsi patirtis apie vaistinių augalų vartojimą. Šios žinios buvo perduotos iš kartos į kartą. Šitaip formavosi liaudies medicina. Manoma, kad žmogus apie vaistinius augalus sužinojo kur kas anksčiau, negu atsirado raštas.

Medicinos mokslo pradininkas Hipokratas, gyvenęs V-IV a. pr. m. e., aprašė daug vaistinių augalų, kurie jau tuomet buvo taikomi medicinoje. Jis yra pasakęs: „Nesigėdinkime iš liaudies perimti tas priemones, kurios tarnauja jos gydymui”. Mūsų vaistas turi būti ir mūsų maistu, o mūsų maistas – vaistu”,- toks svarbiausias jo teiginys. Vaistinius augalus tyrinėjo graikų filosofas ir botanikas Teofrastas (IV-III a. pr. m. e.). Jis paskelbė traktatą „Vaistinių augalų tyrimai”. Graikų mokslininkas Dioskoridas (I m. e. a.) parašė svarbų veikalą „Vaistinės medžiagos”.

Garsusis romėnų farmacininkas ir gydytojas Galenas (131-201) gamino iš vaistinių augalų ištraukas ir ekstraktus. Dabar jo metodu pagaminti preparatai vadinami galeniniais. Jis patarė valgyti salotas tiems, kuriuos kamuoja nemiga, agurkus ir jų sultis – viduriams laisvinti, kraujui valyti.

Graikai ir romėnai daržoves, vaisius ir uogas augino maistui ir vaistams.

Senovės Indijos ir Kinijos gyventojai odos priežiūrai vartojo įvairių žolių ekstraktus, balzamus, eterinius aliejus, gamino įvairius augalinius dažus kosmetikai.

Tadžikų mokslininkas ir gydytojas Avicena (980-1037) aprašė daugelį vaistinių augalų veikale „Gydymo mokslo kanonas” ir pritaikė gydymui gyvenimo pradžia žemėje ir visa, ,,Iš žaliojo lapokas sukaupta augaluose,- tai saulės ir žemės dovana mums, žmonėms”,- yra pasakęs K. Timiriazevas. Troškimas ilgai gyventi skatino mūsų protėvius ieškoti ir rasti gydomąsias žoleles bei šakneles. Jų stebuklingos savybės yra nustatytos ir įrodytos mokslinėse laboratorijose.

H. Heinė teigė, kad gražiausia Žemėje yra sveikata.

Sveikas ir dvasiškai turtingas žmogus yra laimingas, jis puikiai jaučiasi, dirba, kuria. Tačiau, tobulėjant gamybinei ir buitinei technikai, žmonės pradėjo sočiai ir kaloringai maitintis chemikalais užterštu maistu, kvėpuoja švininiu” oru.

Padažnėjo stresinių situacijų, trūksta maiste natūralių, biologiškai veiklių medžiagų: vitaminų, fermentų, makroelementų, mikroelementų bei kt., todėl žmogus pradeda jausti silpnumą, greitai pavargsta, nervų sistema pasidaro labai jautri, sumažėja organizmo atsparumas infekcijai, pradeda kraujuoti dantenos, prasčiau gyja žaizdos, dažniau sergama kvėpavimo takų ligomis. Tuomet ir reikia stiprinti organizmą natūraliais produktais. Patariama daugiau vartoti daržovių, vaisių ir uogų, kurie labai reikalingi žmogui.

Vaistinėje žaliavoje yra biologiškai aktyvių junginių, todėl jie ir iš jų gaminami gydomieji preparatai vartojami medicinoje. Mūsų šalyje vartojama 40% preparatų iš vaistinių augalų, o širdies ir kraujagyslių ligoniams gydyti – net 80%, kepenų ir tulžies ligoniams – 70%.

Be to, iš vaistinės žaliavos gaminama dauguma vidurius laisvinančių, atsikosėjimą lengvinančių, raminančių, hipotenzinių vaistų. Augaluose randama daug veikliųjų medžiagų, kurios reikalingos gydymui, tačiau jų sintezuoti dar neišmokome (rutinas, kvercetinas ir kt.) ir jas turime gauti tik iš augalų.

Vaistiniai augalai yra kompleksinio gydymo sudėtinė dalis.

Juos reikia vartoti atsargiai, nes kiekvienas vaistinis augalas turi keliolika-veikliųjų medžiagų, kurios vieną ligonį gali išgydyti, o kitam pakenkti. Vartojant keletą augalų arba skiriant gydymą kartu su sintetiniais preparatais, gali būti jų nesuderinamumas. Vaistus turi skirti tik gydantysis gydytojas.

Kaip rinkti vaistinius augalus. Vaistažolės – tai didelis žmonijos turtas. Juo turi rūpintis visi, kad jų užtektų ir mums, ir ateinančioms kartoms.

Vaistažolių rinkėjai turi žinoti šiuos svarbiausius reikalavimus:

  • vienu sykiu vaistažolių reikia surinkti tiek, kiek galima gerai sudžiovinti;

  • reikia rinkti tik tankiai augančias vaistažoles, palikti retas ir augančias pavieniui;

  • draudžiama augimvietėje išrinkti visas vaistažoles;

  • trečdalį jų reikia palikti ir kuo mažiau sužaloti aplinkinius augalus;

  • šaknis ir šakniastiebius galima kasti tik tų augalų, kurių šios dalys gerai susiformavusios;

  • renkant vaistinę žaliavą nuo medžių šakų, nereikia jų laužyti;

  • renkant vaistažoles, reikia turėti aštrų peilį, žirkles ar sekatorių joms nupjauti;

  • draudžiama rinkti vaistažoles, augančias miesto teritorijoje, prie gamyklų, šiukšlynų, fermų, pakelėse ir kitur;

  • čia jos apkrėstos nuodingomis medžiagomis ir kitais nešvarumais.

Vaistams gali būti vartojamas visas augalas arba atskiros jo dalys. Dažniausiai renkami pumpurai, lapai, pati žolė (antžeminė vaistažolės dalis arba antžeminės dalies viršūnė), žiedai arba žiedynai, vaisiai, šaknys, šakniastiebiai, žievė.

Remtasi – https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaistiniai_augalai

Article Categories:
Sveikata

Comments are closed.