Vaizdingame Kaišiadorių rajono Krasnapilio kaime gyvenančios išmanančios biologės ir teatro mokytojos idiliškame sode jau daugybę metų klesti puikus lietuviškų arbūzų veislių asortimentas, kurį kruopščiai išpuoselėjo jos gerbiamas velionis dėdė. Apmąstydama šių egzotinių vaisių kilmę, Vita su malonumu prisimena, kaip 1974 m. jos dėdė pirmąsias arbūzų sėklas selektyviam veisimui iš Simferopolio gaudavo iš Simferopolio. Šis vizionierius biologas išradingai sukryžmino tris skirtingas arbūzų veisles ir dar labiau patobulino gautus hibridus, įtraukdamas į juos. nepaprasta atmaina, kilusi iš Kanados. Pradėję augti tam skirtame šiltnamyje, šie novatoriški arbūzai galiausiai buvo persodinti į lauką. Neatsižvelgdamas į žiūrovų skepticizmą ir linksmybes, šis nepajudinamas agronomas demonstravo nepajudinamą atkaklumą ir nepaprastą įsipareigojimą auginti naują arbūzų veislę, galinčią klestėti vietiniame klimate su minimalia priežiūra.
Galima ginčytis, kad nuo mažens mėgdavo valgyti arbūzus pilna burna, kas galiausiai lėmė jos sprendimą jų nebevartoti. Pašnekovo teigimu, buvo metų, kai buvo nuimtas įspūdingas maždaug 3 tonų arbūzų derlius. Kiekvieną rudenį savo užaugintais arbūzais dosniai dalijasi su mokyklos bendruomene, tačiau užtenka vos vieno kąsnio, kad iki galo įvertintų jų skonį. Ši praktika yra labai svarbi vykstančiam arbūzų atrankos procesui. Pašnekovas užtikrintai tikina, kad jei vasariškas oras bus pakankamai šiltas, arbūzai išgaus nuostabų saldumą, kuris konkuruoja net su atvežtiniais.
Arbūzų matmenys, panašiai kaip ir jų skonis, kasmet skiriasi. Šiais metais dėl nepalankių oro sąlygų auginami vos tris kilogramus sveriantys arbūzai. Palyginimui, didžiausias kada nors augintas arbūzas sveria įspūdingus 12,5 kilogramus, o įprastomis aplinkybėmis su minimaliu tręšimu paprastai pasiekia 6–8 kilogramų svorį. teigimu, vaisių augimo mastas yra tiesiogiai proporcingas paskirstytų trąšų kiekiui. Šis paprastas principas nušviečia didelių arbūzų auginimo raktą.
Arbūzai nėra linkę į kaprizus ar išrankumą, tačiau pagrindinis jų priešas nėra kenkėjai ar ligos; veikiau per didelė drėgmė sukelia vaisių irimą ir grybelines ligas. Kasmet 80-100 arbūzų sodinukų atviroje dirvoje pasodinančios kultūrininkės teigimu, šiemet suklestėjo tik trečdalis derliaus. Nepaisant to, ji tikina, kad ši vasara buvo palanki veisimui, o tai reiškia didelį žingsnį į priekį, nes išgyventi pavyko tik atspariausiems augalams. Įdomu tai, kad pašnekovė pasirinko nenaudoti jokių apsaugos priemonių, kad palengvintų arbūzų padėtį, taip pat neapsaugojo jų polietileno plėvele, kuri būtų galėjusi šiek tiek apsaugoti nuo kritulių ir naktinio šalčio.
Netinka durpių aplinkoje.
pati puoselėja augimą, kruopščiai atrinkdama sėklas ir užtikrindama jų dygimą. Ji pabrėžia savo įsipareigojimą apsirūpinti sėklomis vien per asmeninį surinkimą, kruopščiai jas džiovindama ir paruošdama sėjai.
Biologo požiūriu, itin svarbu kruopštus tinkamo dirvožemio mišinio paruošimas daigumui. Nepaisant to, kad durpės plačiai vertinamos kaip aukščiausios klasės dirvožemis, jos yra neapgalvotas pasirinkimas. Nors sėklos iš tiesų gali sudygti šioje terpėje, išaugę daigai gali egzistuoti trumpai. Arbūzai, būdami pusiau dykumos augalai, niekada neklestėjo juodoje dirvoje, todėl trūksta fermentų, palengvinančių maistinių medžiagų pasisavinimą iš tokio dirvožemio. Vadinasi, šių fermentų nebuvimas susilpnina augalo imuninę sistemą, todėl jis tampa jautrus grybelinėms ligoms, o tai lemia nuskurdimą ir galiausiai išnykimą.
Arbūzų auginimo sėkmė labai priklauso nuo dirvožemio kokybės, o idealiausia kompozicija yra priesmėlio ir komposto derinys. Pagal pašnekovo pasiūlymą, dalį komposto galima įmaišyti į sodo žemę. Be to, vienodai svarbu pasirinkti tinkamo dydžio vazoną. Jei talpykla per maža, šaknys nesugeba tinkamai vystytis, todėl augimas sulėtėja ir vaisiai per maži, tarsi augalas būtų genetiškai užprogramuotas kovoti. Kita vertus, pernelyg didelis konteineris kelia savų iššūkių, nes persodinant į nuolatinę vietą dirva linkusi nukristi ir taip trukdyti tinkamai įsitvirtinti. Todėl labai svarbu, kad šaknų sistema liktų nepažeista kaip vientisas vienetas. Prieš gaunant arbūzų augalą iš darželio, būtina užtikrinti tinkamą laistymą, kad dirva neišsislinktų nuo šaknų.
Biologo žiniomis, neseniai iš konteinerių į dirvą persodinti sodinukai pasižymi išskirtiniu jautrumu ir estetiniu patrauklumu. V. Nedzveckaitė, laikydamasi apdairaus požiūrio, atsisako iš karto sodinti šiltnamiuose užaugintus daigus, o juos atlieka maždaug savaitę trunkančiam lauko grūdinimo procesui.
Lietuvišką arbūzų augintoją pribloškia netikėtas šių metų derliaus rezultatas. Supjaustius du vizualiai nesiskiriančius vaisius tampa akivaizdu, kad lėkštėje yra dvi skirtingos arbūzų veislės.
Aš pajutau rasos garsą.
Trapūs arbūzų daigai paprastai persodinami į sodą birželio pradžioje, o po to prasideda greitas augimo etapas, kuris pirmuosius vaisius duoda maždaug po 2,5 mėnesio. Nors tradiciškai arbūzai subręsta rugpjūčio viduryje, karštesnėmis ir sausesnėmis vasaromis derlius gali įvykti anksčiau. Ryškus to atvejis pasitaikė prisiminimuose, nes ji puikiai prisimena, kaip liepos 30 d. nuskynė pirmąjį prinokusį arbūzą.
Arbūzų derlius šiemet vėlavo, o pirmieji pilnai subrendę vaisiai buvo skinami rugsėjo pradžioje. Biologas pataria visiems sodininkams, kurie naudoja savo sėklas, arbūzus apsaugoti augimo periodo pabaigoje. Tačiau nepraktiška juos nuolat uždengti, išskyrus kritulių metu arba nakties valandomis. Laimei, praėjusios vasaros sąlygos buvo labai palankios auginti arbūzus, todėl nereikėjo jokių papildomų priežiūros priemonių.
Pašnekovo vertinimu, arbūzo lapų struktūra turi išskirtinių savybių, palengvinančių vandens sulaikymą. Auštant stomos pradeda ryto rasą, o vėlesnis jų uždarymas neleidžia greitai išgaruoti. Deja, dėl to arbūzų laistymas yra bergždžias, nes dėl prastai išsivysčiusios šaknų sistemos į augalą patenka tik nedidelė vandens dalis.
Daugybė žmonių šiltnamiuose stengiasi auginti arbūzus, kurie klesti šiltame klimate. Tačiau ar ši technika tikrai duoda sėkmingų rezultatų? Anot selekcininko, šiltnamiuose auginti didelius arbūzus yra neįmanoma, nes pagrindinis jų vandens šaltinis yra rytinė rasa.
Vienas arbūzas, užimantis maždaug 3 kvadratinių metrų erdvę, puikiai maitinasi iš vešlios lapijos, todėl tręšimas per lapus yra veiksmingas būdas jo augimui paspartinti. Mano dėdės sukurta arbūzų veislė, žinoma kaip „Sniegiai“, pasižymi išskirtinėmis savybėmis, iš kurių vienas išskirtinis bruožas yra pažeidžiamumas virkštelės kilimui. Kaip pabrėžė , toks tvarkymas veda prie jų nudžiūvimo kitą dieną. Tai kelia klausimą, kaip išnaikinti šį jautrumą. Biologas siūlo šalinti didesnes piktžoles ankstyvose arbūzų daigų augimo stadijose ir susilaikyti nuo piktžolių trikdymo, kai lapai visiškai uždengia dirvos paviršių. Be to, prieš arbūzų auginimą patariama kruopščiai paruošti ir įdirbti dirvą.
Yra dvi žinomos veislės, kurios išsiskiria.
gyvena vienkiemyje ir randa jame didelį pasitenkinimą. Komunalinių sodų, skirtų arbūzų auginimui, idėja nėra patraukli dėl galimos kryžminimosi su kitomis atmainomis pavojaus. Apie tokio maišymo pasekmes savo akimis patyrė 1993 metais. „Vienas individas iš Kanados atvežė arbūzų sėklų, o dėdė jas pasėjo šalia vietinių veislių“, – pasakoja selekcininkas. Tačiau toks artumas pasirodė varginantis, nes dauguma arbūzų buvo triploidiniai hibridai. Vabzdžiai suvaidino vaidmenį apdulkindami arbūzus ir juos sukryžmindami, galiausiai duodami vaisius be sėklų. Laimei, keli arbūzai sugebėjo išlaikyti savo išskirtines savybes. Šis įvykis agronomui buvo vertinga pamoka, paskatinusi nuo tada apsispręsti nesodinti skirtingų veislių ar linijų arbūzų arti.
Laikui bėgant tapo vis labiau akivaizdu, kaip ryškius žalius arbūzus galima suskirstyti į dvi skirtingas veisles. aiškina, kad kai kurie arbūzai turi storesnę žievelę ir šviesesnį minkštimą, vadinamą vėlesne veisle. Kita vertus, yra arbūzų su ryškiai raudonu minkštimu, mažesnėmis sėklomis, plonesne odele, vizualiai nesiskiriančių nuo pirmųjų. Pašnekovė išsako pirmenybę gerai prinokusiems arbūzams, kurie yra krakmolingi ir traškūs, ir pabrėžia, kad nors abiejų veislių skonis skiriasi subtiliais, jai labiau patinka ankstyvieji. Verta paminėti, kad tik visiškai prinokę arbūzai išskiria jiems būdingą aromatą.
Dosni auka Lietuvos tautai.
Biologas išreiškia įsipareigojimą išsaugoti esamas dėdės sukurtas arbūzų veisles, neketindamas kurti naujų. Jo didžiausias siekis – plačiai paplitęs Lietuvoje išvestas arbūzų veisles, užtikrinant platų jų pripažinimą kaip K. Nedzvecko gerbiamus arbūzus. Panašiai jis pats laikosi panašaus požiūrio, uoliai skleidžia kuo daugiau sėklų ir aktyviai skatina šių išskirtinių arbūzų darnią integraciją mūsų tautoje.
Nepaisant jo pastangų, mano dėdei nepavyko oficialiai įregistruoti savo unikalios arbūzų veislės. Tačiau galiausiai jis atsisakė savo užsiėmimų, pabrėždamas, kad ketino ne pasipelnyti iš registruotos veislės, o saugoti ir auginti vidutinio lietuvio sodo ribose.
– Kai ateityje turėsiu daugiau laisvo laiko, gal pabandysiu registruoti arbūzų veisles. – pagalvojau tęsdamas dėdės darbą. „Kol kas sėkmės nebuvo. sėklas išsiuntė tyrimams į mokslo įstaigas, tačiau arbūzai kažkodėl neužaugo. Keista, nes biologo sode net ir šiemet, kurie nėra palankūs arbūzų auginimui, buvo auginami… „Sveikatai naudingą lietuvišką arbūzą saugu valgyti net ir neregistruotą“. sako biologas.
Lietuvos arbūzų augintoją stebina gausus šių metų derliaus derlius. Pastebėtina, kad prasidėjus vasarai pasėti arbūzai gali būti nesunkiai nuimami vos per 2,5 mėnesio.
Pamoka apie tręšimo procesą.
Sode auginamiems arbūzų sodinukams naudinga tręšti azoto turinčiomis trąšomis, ypač skatinančiomis vešlių lapų augimą. Vėliau rekomenduojama sumažinti azoto kiekį, didinant kalio ir nedidelio fosforo kiekį. Nereikia saugotis mėšlo panaudojimo, nes nedidelį kiekį galima įpilti į tam skirtas sodinimo duobes. Norint išvengti galimos žalos šaknims, mėšlą patariama užberti žeme. Kalbant apie arbūzų tręšimą, optimalu tręšti minimaliais kiekiais, bet dažniau, geriausia kas penkias dienas. Per didelis trąšų kiekis gali pažeisti šaknis, todėl arbūzams maitinti renkasi ištirpintų trąšų tirpalą vandenyje. Be to, gali būti veiksmingas tręšimas per lapus naudojant ekologiškas alternatyvas. Šį tręšimo režimą pakanka atlikti du kartus per vasarą.
Labai svarbu turėti žinių apie ką nors.
Arbūzai yra moliūgų šeimos narys. Jo rusiško pavadinimo etimologija, kilusi iš persiško termino charbiuza, reiškia melioną arba didelį agurką. Šiam augalui būdingas metinis augimas, jis turi išsišakojusį, plačiai išsišakojusį stiebą, kurio ilgis gali siekti 2–3 metrus ar daugiau.
Didžiąją arbūzų dalį, iki 92 proc., sudaro vanduo. Tačiau šiame vaisiuje taip pat gausu būtinų maistinių medžiagų, tokių kaip vitaminai A, B6 ir C, likopenas, antioksidantai ir amino rūgštys. Be to, arbūzuose nėra riebalų, juose yra minimalus natrio kiekis, o jų minkštimo puodelyje yra tik 40 kcal.
Mitybos ekspertų teigimu, arbūzo mityba apima ne tik jo minkštimą, bet ir baltą dalį, esančią šalia žievės. Šioje dalyje daugiausiai yra aminorūgštis citrulinas, kuri paverčiama argininu – aminorūgštimi, kuri, kaip žinoma, gerina kraujotaką, optimizuoja kraujagyslių sistemos veiklą ir prisideda prie geresnės vyrų erekcijos funkcijos.
