AR GYVULIAI SUPRANTA ŽMOGAUS KALBĄ?

Šį klausimą galima atsakyti tiktai tuo atveju, jeigu iš anksto susitarsime dėl to, ką reiškia suprasti kieno nors kalbą. Jeigu, skverbdamasis per prikimštą žmonių tramvajų, koks nors užsienietis gana stipriai stumtelės mane, o paskiau pasakys kažką labai maloniai nesuprantama man kalba, tai, nors aš ir nežinau nė vieno ištarto žodžio reikšmės, puikiai suprasiu, kad jis manęs atsiprašo. Tiktai tokiu būdu galima įsivaizduoti, kad gyvuliai „supranta” žodžius, kuriuos jiems sako žmogus.

Pagal akademiko I. Pavlovo sukurtą sąlyginių refleksų teoriją žodis gyvuliui yra toks pat dirgintojas, sukeliąs sąlyginį refleksą, kaip bet kuris kitas garsas: varpo dūžis, metronomo tiksėjimas ir pan. Jeigu kuris nors žodis, pavyzdžiui „apart” arba „gulėti”, bus ištartas gyvuliui su kokiu nors veiksmu (čia balso intonacija taip pat turi didelę reikšmę), gyvulys nuolat atliks šį veiksmą, reaguodamas atitinkamą šūksnį. Tai žmogui sudaro tokį įspūdį, lyg gyvulys suprantąs ištarto žodžio prasmę, ko iš tiesų nėra. Mat, gyvuliai aplamai negalvoja, vadinasi, negamina bendrų sąvokų, kurios mums, žmonėms, yra visuomet susietos su tam tikrais žodžiais, ir tuo labiau jie nesupranta jokių ryšių tarp žodžių (nesamprotauja).

Pavyzdžiui, šuo pažįsta savo šeimininką, pažįsta gyvenančius ir dažnai apsilankančius namuose žmones, vaikščiojančius gatvėje žmones, pažįsta įvairiais jutimo organais — uosle, klausa, regėjimu, bet visiškai nesieja savo įspūdžių su bendra sąvoka žmogus.

Protingiausią gyvulį galima išdresuoti taip, kad, išgirdęs žodžių garsus: „Ar tu myli žmones?” jis laižytų klausiančiojo ranką. Tačiau tai visai nereiškia, kad jis atsako klausimą, nes, kaip mes jau sakėme, bendros sąvokos „mylėti” arba „žmogus” jam neegzistuoja.

Sekite Mus