AR TIESA, KAD ŽEMYNAI KADAISE SUDARĖ VIENTISĄ VISUMĄ?
Kiekvienas iš mūsų esame matę gaublį. Tiems kurie lankė mokyklą, jis spėjo gerai įkyrėti. Kiekvienas iš mūsų pažįsta žydrus vandenynus ir jūras, žalius ir rudus žemynus. Kas čia dar gali būti įdomaus? Na, patikrinkime.
Pasukime gaublį taip, kad tiesiai priešais mus atsidurtų Europos žemynas. Tada įsitikinsime, kad mūsų apžiūrimame pusrutulyje yra beveik visi žemynai, užimantys kiek mažiau negu pusę jo ploto. Tai žemynų pusrutulis. Bet užtat 94 procentus priešingo pusrutulio sudaro jūros. Šiaurės pusrutulio žemynai yra išsidėstę iš ašigalio pusės aplink Arkties vandenyną. Apvalųjį Arkties vandenyną prie Pietų ašigalio atitinka apvalus Antarktikos žemynas. Kažkas panašaus į kilpelę ir sagą.
O štai kitos nuostabios detalės. Žemynai yra išdėstyti juostomis iš šiaurės į pietus. Kiekviena juosta yra platesnė ties Šiaurės ašigaliu, o pietų kryptimi siaurėja ir baigiasi lyg smaigaliu. Be to, žemynai išsidėstę poromis. Šiaurės Amerika su Pietų Amerika, Europa su Afrika, Azija su Australija.
O dabar perkelsime ant popieriaus visų pasaulio dalių kontūrus ir iškirpsime juos žirklėmis. Kai paskiau pamėginsime juos sudėti, tai nustebsime, kad jie beveik visiškai atitinka vienas kitą.
Šiaurės Amerika yra tiksliai prisišliejusi prie Europos, Pietų Amerika — prie Afrikos, Australija telpa Azijos „pažastyje”.
Mokslininkai atkreipė tai dėmesį, ir vienas iš jų, vokietis A. Vegeneris (1880-1930), pateikė įdomią hipotezę apie dabartinių žemynų kilmę.
Jo manymu, visi žemynai kadaise sudarę vieningą visumą, vadinamą Visata. Tam įrodyti Vegeneris buvo pateikęs daugybę argumentų. Pavyzdžiui, geologai yra įsitikinę, kad Pietų Amerika, Afrika ir Australija yra sudarytos iš tų pačių uolienų ir turi beveik tapatingus mineralinius išteklius. Mes taip pat turime neabejotinų įrodymų, kad kadaise Šiaurės Amerika buvo susijungusi su Europa, o Australija su Azija…
žemei sukantis apie ašį iš vakarų į rytus, žemynai, būdami tartum šiurkšti plutos danga ant plastiškos magmos, dėl didesnio savo inertiškumo atsilikdavo užpakalyje, remdavosi į vakarus. Taip pat ir vanduo iš greitai traukiamos stiklinės išsipila atgal. Dėl šio spaudimo žemynai plyšinėjo ir tolo vienas nuo kito, o dėl to ir atsirado Atlanto vandenynas.
Kai kurie mokslininkai net įrodinėja, kad Amerika dar ir dabar tolsta nuo Europos.
Tai yra viena iš drąsiausių mokslinių hipotezių. Jos negalima besąlygiškai priimti, nes ji nepaaiškina daugelio reiškinių. Tačiau ji privertė mokslininkus atkreipti dėmesį į kai kurias jūrų ir žemynų išsidėstymo ypatybes, kurios kažin ar yra atsitiktinės.
