KODĖL ŽŪNA KAI KURIOS AUGALŲ RŪŠYS?
Kodėl dabar tokiai daugybei augalų gresia pavojus išnykti, kodėl įstatymas mums liepia saugoti tiek daug jų rūšių? Pirmiausia pas mus nyksta augalai. Reliktas — tai senųjų epochų atgyvena. Pavyzdžiui, Ležaisko apylinkėse ir toliau į rytus miškuose auga gražus kvapus krūmokšnis geltonasis rododendras (jis taip pat vadinamas „pontijos azalija”). Šis krūmas mūsų floroje išliko kaip seniausias, dar ikiledyninis terciaro periodo paminklas.
Vaistažolinė gražiai žydinti pavasarinė gaisrana, o taip pat labai retas usnies lapų sausažiedis taip pat gana seni augalai. Jiems visiems gresia pavojus išnykti, nuolat, nors ir labai lėtai kintant klimato sąlygoms. Reikia pasirūpinti, kad jie galutinai neišnyktų. Mes taip pat saugome ir tokias rūšis, kurios sutinkamos tik mažame plote, pavyzdžiui, kalnuose, salose. Tokioms rūšims priklauso lenkiškasis maumedis, kuris auga Chelmo kalne netoli Naujosios Slupos, „tėviškasis” beržas ir daugelis augalų Tatruose. Dėl to, kad žūna augalai, dažniausiai kaltas žmogus.
Suarus stepes, didžiuliuose plotuose žuvo stepių augmenija. Kai natūralūs pniškai buvo paversti laukais, kai buvo nusausintos pelkės ir t. t., žuvo ir augalai, ir gyvuliai, netekę jiems įprastos aplinkos. Mūsų dienomis didžiausias augalo priešas yra jo grožis, arba vartojamoji vertė. Kiek augalų, renkamų kaip „vaistažolės”, išnaikinama didžiuliuose plotuose! Pavyzdžiui, saulašarė, sukatžolė, gaisrana (adonis) ir daugelis kitų.
Gražios alpinės liūtpėdės arba orchidėjos naikinamos daugiausia skinant jas „atminimui”, bukietams ir vainikams. Jeigu norime, kad šalies augmenija nenyktų, jeigu mums brangus mūsų kalnų, Miškų ir laukų grožis, laikykimės taisyklių, draudžiančių skinti mūsų nykstančius augalus! Tegu mums neatrodo, kad jeigu kuriame nors plote jie dar išsilaikė, tai galime nebaudžiami juos naikinti.
