Augalai dauginami sėklomis ir vegetatyvinėmis dalimis: auginiais, šakniastiebiais, pumpurais ir panašiai. Pagal tai dauginimas skirstomas į generatyvinį ir vegetatyvinį. Generatyvinis dauginimas (sėklomis) yra pats paprasčiausias ir seniai visų žinomas augalų dauginimo būdas. Vienu sėjimu išauga daug daigų, kurie dar vadinami sėjinukais. Sėklomis dauginami vienmečiai ir daugiamečiai augalai.
Ypač tinka rūšiniams augalams, nes iš sėklų išaugę augalai paveldi tévinių augalų savybes, yra stiprūs, gyvybingi. Kiek kitaip yra sėjant veislinių augalų sėklas. Iš jų išaugę daigai būna paveldėję skirtingas tėvinių augalų ir protėvių savybes. Tik dalis augalų išlaiko veislei būdingus požymius. Todėl tenka nuolat daryti iš sėklų išaugintų veislinių augalų atranką.
Daugiamečių gėlių veislės dauginamos vegetatyviškai, nes tuo atveju perduodamos visos dekoratyviosios savybės. Pavyzdžiui, iš sibirinio vilkdalgio išaugs visada vienodi augalai, o iš veislinių hibridinių vilkdalgių sėklų išaugę dauguma žydės kitaip negu sėklas užauginęs augalas.
Tačiau, dauginant sėklomis veislinius ar kryžmiškai apdulkintus augalus, gaunama didelė žiedų spalvų ir formų įvairovė. Tai panaudojama atrenkant augalus naujoms veislėms išvesti. Kiekvienas iš mūsų gali daryti tokią atranką ir kurti savo formas ar net veisles. Tai vienas iš įdomiausių gėlininko kūrybinių darbų. Šalia augančių tos pat rūšies skirtingų veislių augalų žiedadulkes perneša vėjas ar vabzdžiai. Tokių mišriai apdulkintų augalų sėklos nebėra grynaveislės. Siekiant išsaugoti veislės grynumą, skirtingų veislių augalus reikia sodinti vienus nuo kitų kuo toliau, kad vieni kitų neapdulkintų.
Gėlių sėklų rinkimas ir laikymas. Svarbu surinkti geras sėklas, kad iš jų išaugtų gražius žiedus turinčios gėlès. Turime stebėti ir žinoti, kada kurios gėlių rūšies sėklos subręsta, kad spėtume laiku surinkti. Pirmosios subrendusios sėklos būna pačios stambiausios, gyvybingiausios ir todėl ver. tingiausios. Jas reikia surinkti, kol neišbyra. Greit išbarsto sėklas pavasarinis adonis, burbuliai, laumenės, plukės, katilėliai, saulutės, našlaitės, šalavijai ir kitos gėlės. Ilgai laiko sėklas ežiuolės, blizgès.
Surinktus vaisius su sėklomis: dėžutes, lapavai. sius, uogas ar pavienes sėklas, paskleidžiame pastogėje išdžiovinti. Kiekvieną rūšį ar veislę surenkame atskirai. Išdžiūvusias sėklas išvalome, nurinkdami, nutrindami ar išrinkdami iš vaisių. Patogu sėklas nuo sutrintų, nereikalingų augalo dalių atskirti sietelių rinkinio pagalba.
Baigiame valyti, lengvas daleles išpustydami nuo sėklų. Švarias sėklas dar padžiovinkime paskleistas sausoje patalpoje ir supakuokime į maišelius ar paketėlius, ant kurių užrašytas augalo pavadinimas ir rinkimo data. Naudinga suregistruoti į sąsiuvinį, kad bet kada galėtume pasitikrinti, kokių sėklų turime prisirinkę. Neblogai sėklų paketėlius uždaryti dėžutėje ir padėti vėsioje patalpoje. Galima laikyti ir kambario temperatūroje. Geriausiai sėklos išsaugo daigumą, kai laikomos žemoje temperatūroje. Sėklas galime padėti į šaldymo kamerą, kur yra 13-14°C temperatūra. Taip pratęsime daigumo terminą.
Nepamirškime, kad kai kurias sėklas reikia pasėti iš rudens, nes jos sunkiau dygsta. Pasėkime svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių, adonio, burbulio sėklas. Jei pasėti jų nespėjome, būtinai reikia stratifikuoti. Sėklų ruošimas. Kiekvienas augalas turi savas biologines savybes, todėl ir jų sėklos sėjai ruošiamos skirtingai. Tinkamai paruošus, sėklos greičiau ir vienodžiau sudygsta, augalai geriau auga, mažiau serga.
Sėklų mirkymas pagreitina sėklų sudygimą. Imamas drungnas, apie 30°C vanduo, jame sėklos mirkomos 1-2 paras. Ankštinių augalų sėklos už pilamos karštu vandeniu. Visos sėklos turi būti apsemtos. Iškilusios į vandens paviršių sėklos išmetamos, nes yra nepilnavertės. Baigus mirkyti, vanduo nupilamas, sėklos paskleidžiamos ant popieriaus, kad apdžiūtų, nebūtų supuolusios į gumulėlius. Apdžiovinus tuoj pat sėjamos į iš anksto paruoštą lysvę ar inspektą.
Sėklų stratifikacija. Kai kurių augalų sėklos laikant sausai iki pavasario, praranda daigumą ir dygimo energiją. Dažniausiai taip būna su sumedėjusių augalų (medžių ir krūmų) arba daugiamečių žolinių augalų sėklomis. Jas surinkus, rudenį reikia pasėti į dirvą arba stratifikuoti. Stratifikavimui sėklos maišomos su rupiu, drėgnu smėliu 1:3 arba 1:4 (1 dalis sėklų ir 3 ar 4 dalys smėlio). Sumaišytos sėklos supilstomos į dėžutes arba į polietileninius maišelius. Jos laikomos rusyje ar šaldytuvo apačioje. Aplinkos temperatūra turi būti 2-3°C, o smėlis visada drėgnas. Temperatūra neturi būti žemiau nulio. Gali būti įkasa-mos 30-40 cm gyliu į sniegą.
Sėklų skarifikacija, arba sėklų kevalo pažeidimas. Sėklos, turinčios labai kietą, suragėjusį kevalą, ilgai nedygsta, pavyzdžiui, palmių, kanų ir kitų. Kad vanduo greičiau patektų į sėklos vidų ir pažadintų gemalo gyvybingumą, kevalas keliose vietose pažeidžiamas, pavyzdžiui, dilde nugludinant kevalą iki sėklos paviršiaus. Kietą kevalą turinčios sėklos gali būti trinamos tarp šlifavimo popieriaus lakštų. Yra ir kitų skarifikacijos būdų, pavyzdžiui, mirkymas 1-2 val. koncentruotoje sieros rūgštyje. Išėmus iš rūgšties sėklos gerai išplaunamos vandenyje ir pasėjamos.
Pasėjus sėklas po mirkymo, stratifikacijos ar skarifikacijos, reikia atidžiai sekti, kad dirva būtų drėgna, nes prabudę daigeliai sausoje dirvoje gali greitai sudžiūti ir visai nedygli. Neapdorotos sėklos sudygsta vėliau, bet jos nėra tokios jautrios drėgmės trūkumui.
