Bičių produktai medicinoje jau gilioje senovėje žmogus buvo susipažinęs su bitute ir valgė medų. Medus, kaip vaistas, minimas Mesopotamijos kultūros rašytiniuose dokumentuose – molinėse lentelėse, kurios priskiriamos 2700 m. prieš mūsų erą.
Senovės Egipto mokslininkų veikaluose taip pat aprašytos medaus gydomosios savybės. Senovės Indijoje medus ir vaškas buvo naudojami kaip vaistų sudėtinės dalys.
Pirmosios mokslinės žinios apie bitę ir jos produktus aptinkamos zoologijos tėvo Aristotelio veikaluose. Garsiajame savo veikale Gyvūnų istorija” Aristotelis pasakoja apie bičių gyvenimą, taip pat apie medų, vašką ir pikį, teigia, kad visi bičių produktai pasižymi gydomosiomis savybėmis ir pataria jais gydyti žaizdas ir akių ligas.
Garsus graikų gydytojas Hipokratas
Sakė, kad reikia naudoti natūralius gamtos produktus ir jais gydyti įvairias ligas. Jis labai vertino medų, ypač veiksmingą gydant daugelį ligų. Ypatingą dėmesį bitėms ir jų produktams skyrė garsus romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis.
„Gamtos istorijos” penktojoje knygoje jis paskyrė atskirą skyrių medui. Plinijus teigė, kad medus labai efektyvus vaistas akių ligoms, žaizdoms gydyti. Jis malšina krūtinės skausmus ir prailgina amžių. Plinijus tyrinėjo bites ir jų produktus kaip gamtininkas, o jo amžininkas Dioskoridas kaip medikas.
Dioskoridas tvirtino, kad medus valo žaizdas, gerina regėjimą, gydo gerklę, švelnina kosulį. Žinių apie medų randama senovės mąstytojų ir vėlesnių tyrinėtojų moksliniuose veikaluose, atgimimo epochos medikų knygose.
Graikų filosofas ir matematikas Pitagoras tvirtino, kad jis išgyveno iki gilios senatvės tik dėl to, kad valgė medų. Graikų filosofas Demokritas rašė, kad, norint būti sveikam, reikia valgyti medų, o odą tepti aliejais. Įžymus Romos gydytojas, antikinės medicinos klasikas Galenas patarė medumi gydyti įvairias ligas.
Vidurinės Azijos filosofas
Gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Ibn Sina (Avicena) teigė: „Jei nori išsaugoti jaunystę, būtinai valgyk medų”. Ypač jis siūlė nuolat valgyti medų vyresniems kaip 45 metų žmonėms.
Pirmosios žinios apie bitininkystę Lietuvoje aptinkamos XIII a. kronikose ir metraščiuose. 1387 metų Jogailos ir Skirgailos sutartyje minima ir medaus duoklė. Bitynai ir medaus bei vaško duoklė dažnai minima XIV-XVI a. privilegijose bei aktuose. Medus nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo vartojamas ne tik maistui, bet juo buvo ir gydomasi.
Nors ir nemažai sukaupta žinių apie bičių produktus, bet ir dabar daugelyje simpoziumų, konferencijų mokslininkai svarsto bičių produktų vartojimą įvairių ligų profilaktikai ir gydymui.
