Medus minkština odą, didina jos tonusą, todėl plačiai naudojamas kosmetikoje. Daromos gryno medaus arba kiaušinio trynio ir medaus (1:1) kaukės.
Daugeliu gydomųjų savybių pasižymi ir kitas bičių produktas pikis (propolis, bičių klijai). Pikis yra lipni tirštos konsistencijos medžiaga, kurią išskiria bitės darbininkės iš seilių liaukų. Pikiu bitės darbininkės aptepa avilio sieneles, užkamšo plyšius, juo tvirtina korius. Pikio biologinė kilmė dar nevisiškai ištirta.
Vieni tyrinėtojai mano, kad pikį bitės išskiria perdirbdamos žiedadulkes, kiti nurodo, kad pikį jos renka iš beržo, topolio, drebulės ir kitų augalų pumpurų. Pikio gali būti įvairių spalvų. Jos priklauso nuo to, iš kokių augalų bitės renka dervingas medžiagas. Dažniausiai pikis būna geltonas arba rausvai rudas.
Kartais pasitaiko ir rusvai žalsva klijinga masė.
Pikis yra kartus, jo aromatas specifinis, bet malonus. Pikio cheminė sudėtis nepaprastai sudėtinga ir galutinai dar neištirta. Manoma, kad jis susideda iš augalinių dervų (50-55%), eterinių aliejų (8-10%) ir vaško (30%).
Jame taip pat yra balzamų, aliejų, 11 mikroelementų (vario, mangano, cinko, kobalto, bario, titano, nikelio, švino, vanadžio, chromo, alavo). Šalinti blogą kvapą, mažinti ar visai nuslopinti skausmą ir tinimą, padėti žaizdoms gyti – šitas bičių pikio ypatybes žmonės žinojo jau labai seniai. Senovėje pikis dažnai buvo vartotas išoriškai, o į vidų – retai. Pašildytą, t. y. suminkštintą bičių pikį, išplotą plonu sluoksniu, uždėdavo ant nesveikos vietos (furunkulo, karbunkulo, hidrodenito ir kitų pūlinių) ir aprišdavo.
Toks tvarstis mažina uždegimą, skausmą, tinimą, pūlių sekreciją ir gydo pakenktus audinius. Buvo gaminamas iš pikio ir tepalas. Jį užtepdavo ant drobės skiautės ir uždėdavo ant voties. Natūraliu bičių pikiu buvo gydomos karpos, nuospaudos. Pikio tepalą žmonės gamina ir dabar: iš aliejaus, sviesto ar kiaulės taukų.
Riebalai pakaitinami, kol išsilydo, įdedama pikio, maišoma, kol pasidaro vientisa masė (400-500 g riebalų – 100 g bičių pikio). Be to, gali būti gaminami 10-15% tepalai.
Pagamintas tepalas laikomas tamsioje, vėsioje vietoje.
Pikis naikina mikrobus ir virusus, skatina regeneruotis audinius, mažina skausmus, stabdo uždegiminius procesus. Juo gydomos grybelinės ligos, dedervinės ir susna. Mokslininkai nustatė, kad pikiu galima gydyti įvairias odos ir gleivinės ligas.
Vartojant pikį, greitai užgyja pjautos vietos ir ilgai negyjančios žaizdos, odos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos. Pikis vartojamas natūralus, tepalo, nuoviro pavidalu. 10% tepalas vartojamas nuo uždegimų, nušalimų, slogos ir ginekologijoje, 15% – žaizdoms gydyti ir tepama oda, kad neniežėtų. 20% tepalas tinka grybeliui, egzemai, šunvotėms gydyti. 30% tepalas rekomenduotinas susirgus radikulitu ir sėdimojo nervo uždegimu, juo malšinamas skausmas.
Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti vartojamas 10% pikio ir sviesto mišinys. Jis gaminamas šitaip: 1 kg sviesto dedama į emaliuotą indą, užverdama, įdedama 100 g smulkiai supjaustyto pikio ir maišant verdama 15 minučių. Karšta masė iškošiama pro marlę. Geriama po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną 1-1,5 valandos prieš valgį. I bičių pikio sviestą (ataušusį) galima įdėti medaus.
Natūraliu pikiu gydomos įsisenėjusios nuospaudos.
Pirmiausia nuospaudas reikia gerai išmirkyti, paskui uždėti pikio paplotėlį”, apibintuoti ir šitaip laikyti tris paras..
Šiuo metu įvairioms ligoms gydyti vartojami ir bičių nuodai. Tai skaidrus, aštraus kvapo, greitai garuojantis skystis, kurį gamina bičių pilvelyje esančios didžioji ir mažoji nuodų liaukos. Nuodai kaupiasi nuodų pūslėje, ir įgėlus jų išsiskiria 0,2-0,4 mg. Daugelis mokslininkų nagrinėjo bičių nuodų cheminę sudėtį ir nustatė, kad svarbiausia jų sudedamoji dalis yra toksinės baltyminės medžiagos, taip pat melitino polipeptidas.
Jis susideda iš 26 aminorūgščių, lakiųjų aliejų, acetilcholino, hialuronidazės ir fosfolipazės fermentų, įvairių rūgščių – skruzdžių, druskos. Iš cheminių elementų rasta vandenilio, anglies, deguonies, azoto, kalio, kalcio, geležies, magnio, fosforo, vario, cinko, sieros, mangano, jodo, chloro.
Taigi liaudies medicinoje bičių nuodai buvo ir yra labai vertinami. Mokslininkai nustatė, kad bičių nuodai stimuliuoja širdies raumenį, mažina kraujospūdį, gerina bendrą ligonio būklę, reguliuoja angliavandenių ir riebalų apykaitą, mažina kraujyje cholesterino kiekį. Bičių nuodai skatina kalio išsiskyrimą su šlapimu ir aktyvina diurezę, stiprina migdomųjų preparatų poveikį.
Bičių nuodų poveikis žmogaus organizmui įvairus.
Dažniausiai tai priklauso nuo organizmo jautrumo, įgėlimo arba preparato suleidimo vietos ir nuodų dozės. Nustatyta, kad 2% žmonių nuodai sukelia alergiją randa išbėrimai, į astmą panašūs priepuoliai, širdies plakimas, galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, traukuliai, netenkama sąmonės.
Bičių nuodais gydomi sąnarių ir raumenų skausmai bei uždegimai, nerviniai skausmai (radikulitas, pleksitas, ischialgija), alerginės ligos (dilgėlinė, bronchinė astma ir kt.), Menjero sindromas, lėtai gyjančios žaizdos ir kita.
Šaltinis – https://lt.wikipedia.org/wiki/Medus
