Dažniausia gėlių, t. y. beveik išimtinai žolinių dekoratyvinių augalų, grožį nulemia žiedai. Tačiau daugelis jų vertinami ir dėl lapų, vaisių, stiebų spalvingumo ar formos. Žinodami augalų biologines savybes, lengvai galime juos pasirinkti savo kuriamiems gėlynams, kompozicijoms, puokštėms. Labai svarbu žinoti augalų dydį, žydėjimo laiką, žiedų spalvą, dauginimo būdus, reiklumą saulės šviesai ir kita. Mažam gėlynui parinksime smulkesnius, dideliam stambesnius augalus. Pagal žydėjimo laiką galime taip gėles parinkti gėlynui, kad jame būtų žydinčių augalų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Didelę reikšmę turi gėlių spalviniai deriniai, ypač dideliuose bei specialios paskirties želdiniuose. Tai labai svarbi gėlynų bei visų kitų apželdinimo objektų kūrimo sritis. Šio meno mokomasi. Apželdintojams daug talkina architektai, landšafto specialistai.
Atskiros augalų rūšys dažnai turi vieną būdingą žiedų spalvą, pavyzdžiui: burbuliai, medetkos, laumenės žydi geltonai su įvairiais atspalviais, šilagėlės violetiniai. Tačiau daugiamečiai rudeniniai astrai (skirkime juos nuo ratilių), be budingos mėlynos ir violetinės, būna balti, net geltoni. Panašiai yra su raktažolėmis, jų žiedų spalvų gama yra labai plati. Didelę spalvų įvairovę dažniausiai turi dekoratyvios hibridinės gėlės, gautos vykdant tarprüšinį kryžminimą.
Nepaprastai spalvingi yra vilkdalgių, bijūnų, tulpių, narcizų, flioksų, chrizantemų, jurginų, ratilių, našlaičių ir kt. augalų genčių veislių žiedai. Tarp jų yra veislių, skirtų vien želdiniams ir tinkamų puokštėms. Pavyzdžiui, žemaūgių ratilių veislės tinka gėlynams, o aukšti ilgus stiebus ir didelius žiedus užauginantys gražiai atrodo pamerkti.
Yra visa grupė augalų, kurie labai vertinami dėl dekoratyvių lapų. Tai melsvės, paparčiai. Šios gėlės dažniausiai sodinamos pavienės. Ylalapiai flioksai turi smulkius lapus, augdami sudaro ištisinius kilimėlius. Jie sodinami įvairaus dydžio ir formos ploteliais. Yra augalų veislių su margais lapais, dėl to šie augalai ypač dekoratyvūs. Melsvių margalapė forma labai gėlininkų mėgstama, nes puikiai auga pavėsyje, savo lapais jį pašviesindama. Rožės, lelijos, tulpės, narcizai yra labai ryškios, dekoratyvios gėlės. Tačiau ne mažiau mėgstamos yra kuklios našlaitės, pakalnutės, neužmirštuolės, raktažolės ir pan.
Gėlynuose derinami ir įvairių, dažniausiai keružinių formų sumedėję augalai: spygliuočiai – eglės, pušys, kadugiai, kukmedžiai ir kt., bei lapuočiai kaulenis, raugerškis ir kiti. Jie ypač pamėgti sodybų, kolektyvinių sodų ir kituose želdiniuose, kur augalai išdėstomi laisvai, mėginant pakartoti natūralų gamtos grožį ir jaukumą.
Jauniesiems gėlininkams pravartu aplankyti botanikos sodus ir gerai prižiūrimus parkus. Kauno botanikos sode, kuris priima lankytojus nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 30 d., galima susipažinti ne tik su gėlių įvairove, bet ir pamatyti jų spalvinius derinius. Pavasarį žydi nemaži tulpių ir narcizų plotai, vėliau apie tvenkinį sumirga gausus rušių ir veislių vilkdalgynas.
Po vilkdalgių birželį išsiskleidžia bijūnai, vėliau arbatinių hibridinių, floribundinių, miniatiūrinių ir kitų grupių rožių veislės. Stebina įvairios flioksų ir kardelių ekspozicijos. Galiausiai rudenį iki pat šalnų džiugina jurginų žiedų formų ir spalvų įvairovė. Oranžerijoje auga daugiau kaip tūkstantis šiltųjų kraštų augalų rūšių. Tarp jų yra daugeliui dar nežinomų ar mažai pažįstamų augalų.
Daug galima pamatyti, pasimokyti iš gerai tvarkomų sodybų šeimininkų. Tokių sodybų kasmet vis gausėja visuose respublikos miestuose ir kaimuose. Gėlių ir jų komponavimo pavyzdžių galima pamatyti gėlių parodose. Jaunasis gėlininkas, kurdamas savo gėlynus, puokštes, turi ieškoti naujų kompozicijų, gebėti panaudoti ne vien kultūrinius, bet ir laukinius musų pievų, miškų augalus, mokėti išryškinti jų originalumą ir grožį.
