Gėlių pasaulis yra begaliniai turtingas ir įvairus. Jose įkūnytas nepakartojamas gamtos kūrėjos menas, išradingumas. Gėlės tai geri mūsų draugai ir džiaugiantis, ir liūdint, lydintys mus nuo pat gimimo per visą gyvenimą, sugebantys nebyliai išreikšti gražiausius žmogaus jausmus, sukurti šventinę nuotaiką ir sveiką aplinką, suteikti dvasinės stiprybės. Jau smėlio dėžėje žaisdami vaikai sodina ,,gėlynus”, jais puošia savo pastatytus ,,namus”. Gėlėms žmonės neabejingi nuo seniausių laikų. Kretos saloje rastas 5000 m. senumo rožės atvaizdas. Kabantys Babilono sodai buvo vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Istorija pasakoja, kad gėlėmis buvo puošiamos senovės Egipto ir Persijos šventyklos bei kilmingųjų rūmai. Jos buvo antikinės Graikijos įvairių apeigų palydovės.
Senosios Europos gėlių mylėtojai stengėsi įsigyti nematytų dekoratyvių augalų. Iš Azijos 1554 m. buvo atvežtos kai kurios svogūninės gėlės: tulpės, jacintai. O puošnūs narcizai buvo įprasta Pirėnų kalnų bei Viduržemio jūros pakraščių gėlė. Gėlės Europoje pamėgtos nuo XVI šimtmečio. Tada buvo paplitę kiliminiai gėlynai. Dekoratyviniais augalais labiau imta domėtis XVIII-XIX šimtmetyje. Tuo metu gamtininkai ir mokslininkai jau nukeliaudavo į tolimas šalis, atveždavo naujų dekoratyvių augalų, kurie vėliau per botanikos sodus ir kitas sodininkystės-gėlininkystės įstaigas ėmė plisti po Europos šalis. Gėlininkai mėgėjai ir specialistai jas daugino, kryžmino ir išaugino daug įvairiausių veislių bei formų.
Senovės lietuviai, gyvendami dideliuose miškuose ir būdami pagonys, nemažai augalų garbino, laikė šventais, pavyzdžiui, ąžuolą, liepą, šeivamedi, amalą ir kitus. Į Lietuvą pirmuosius kitų kraštų augalus pradėjo gabenti XIV amžiuje vienuoliai. Jie išplatino rūtas (Ruta graveolens), vaistinį bijūną (Paeonia officinalis), prieskoninį augalą gelsvę (Levisticum officinale) ir kai kuriuos kitus.
Vystantis botanikos mokslui Europoje, 1775 m. Lietuvoje, Gardine, garsus prancūzų kilmės mokslininkas Zanas Emanuelis Ziliberas (2. E. Gilibert) įkūrė Botanikos sodą. Nuo tada Lietuvoje pradėta intensyviai tyrinėti augalus ir išvedinėti naujas veisles.
Lietuviai nuo seno yra jautrūs grožiui. Darželiai visada puošė kaimo sodybas, miestelius. Juose auginami kai kurie dekoratyvūs mūsų laukinės floros augalai: burbuliai (Trollius), pakalnutės (Convallaria), sinavadai (Aquilegia) ir kiti. Gėlės tapo kasdieninėmis mūsų palydovėmis.
Dabar jaunieji gėlininkai turi dideles galimybes savo pomėgiui vystyti. Įdomu pačiam užsiauginti kaklusą ,,nakties karalienę” ir naktį laukti prasiskleidžiant jos žiedo, kuris rytą jau nuvysta. Vešliai auganti ir gausiai žydinti vaškuolė ar meilenis yra rūpestingos šių kambarinių augalų priežiūros rezultatas. O kaip nudžiugina iš po sniego pavasarį kylantys nusvirę balti snieguolių žiedai! Kiekvienas naujai pražydęs žiedas – tai nuoširdaus džiaugsmo minutės, padovanotos mūsų ištikimųjų, dėkingųjų draugų – gėlių. Įdomiausia yra sukurti savo naujas augalų formas ar veisles. Šiame darbe be žinių reikia daug ryžto ir kantrybės.
Aprašytos nuo seno žinomos, dažnai auginamos bei mažiau paplitusios lauko ir kambarinės, daugiausia žolinės gėlės, jų dauginimo būdai, auginimo ypatumai. Tik gerai žinant augalus, nesunku bus parinkti tinkamiausius gėlynams, balkonui, klasei, kambariui ir pan.
