Mūsų dienomis dažnai tenka išgirsti kalbant apie reportažą. Geriausius reportažus, sako skaitytojai, galima rasti tokiame ir tokiame žurnale, tokiame ir tokiame laikraštyje. Kuo gi šie kūriniai skiriasi nuo kitos grožinės literatūros? Reportažas tai toks literatūrinis, o tiksliau publicistinis kūrinys, kuriame autorius, rūpindamasis gera kalba ir originalia kompozicija, naudojasi tik tikrais faktais (jo paties patikrintais ir dokumentiškai tiksliais), siekia praplėsti skaitytojo žinias, taip pat išaiškinti jam visuomenines ir politines problemas.
Anksčiau reportažo vaidmenį atlikdavo kelionių aprašymai, įvykių liudininkų ataskaitos. Reportaže kaip literatūrinės formos, atskleidžiančios skaitytojams įvykius, kurių jie patys negali pamatyti, paplitimas glaudžiai susijęs su spaudos suklestėjimu. Pirmą kartą reportažo terminas buvo panaudotas Londono laikraštyje „Times“, kur šiuo žodžiu buvo apibūdinta korespondencija, atsiųsta vienos korespondentės sanitarės iš Krymo karo lauko.
Taigi reportažas yra literatūrinis kūrinys, kuriame aprašyti tikrai įvykę faktai, herojai vadinami tikrosiomis pavardėmis.
Bet mūsų dienomis dažnai pasitaiko, kad autoriai naudojasi „reportažo“ terminu apibūdinti tokiai grožinei prozai, kur faktai daugiausia yra tikri, tačiau herojų pavardės pakeistos, o detalės ne visada atitinka tikrąsias; trumpiau sakant, apibūdinti tokiai prozai, kur susiduriame su tam tikru literatūrinės fantazijos elementu. Tokius kūrinius reikia vadinti ne reportažu, o veikiau grožine apybraiža arba tikrais apsakymais. Prie jų reikia priskirti Valentino Ovečkino kūrinius arba Marijano Brandžio „Apysakos pradžią“.
