Paprotys susitikus paduoti vienas kitam ranką atsirado prieš daug daug metų. Dėl atsargumo! Žmogus negalėdavo numatyti, su kokiais ketinimais ateina pas jį kaimynas arba net giminaitis, ar jo sumanymai taikingi, draugiški, ar karingi ir priešiški.
Dešinė ranka nesmogsi, jeigu ją savo delne laiko kitas žmogus; iš atgniaužto, tuščio delno nereikia laukti pavojingo netikėtumo.
Todėl sveikinantis, paduodant ne kumštį vienas kitam, o atgniaužtą delną, būdavo ištiesiama ranka į priekį taip, kad nebūtų galima ištraukti po drabužiais paslėpto ginklo. Nuo tų pačių senų laikų ir iki šios dienos išliko kartais apsunkinąs paprotys pasisveikinant nusimauti pirštinę, susipažįstant paduoti vienas kitam ranką..
Dėl tos pačios priežasties nesisveikiname per slenkstį už slenksčio, tamsoje, gali turėti piktų kėslų, tad būk malonus įeiti į mano balanos arba lemputės šviesą ir parodyk, kad tavo delnas nesugniaužtas ir jame nieko nėra, kad tu atėjai su taikiais ketinimais.
Kaip garbingumo ir gerų ketinimų simbolis, rankos paspaudimas išliko sporte; rankos paspaudimu ringe parodoma, kad kova prasideda. Nėra nieko juokingo, kad boksininkai paspaudžia vienas kitam ranką, o jau po minutės kulia vienas kitą kumštimis. Tokiu būdu priešininkai nori pabrėžti, kad žaidimas bus garbingas.
