O kas pasakytina apie kitas vaiko psichines savybes? Ypač įdomūs čia gabumai: juk visiems žinoma, kaip anksti jie ima reikštis ir kokie įvairūs jie būna. O gal gabumų savitumą galima susieti su nervų sistemos ypatumais?
Žinoma, mokant aukštos ir žemos nervinių procesų dinamikos vaikus vienodomis sąlygomis. matyt, bus pasiekta nevienodų rezultatų. Aišku, muzikinė klausa labai jautrių vaikų lavės kitaip negu nelabai jautrių. Bet šie nervų sistemos ypatumai gali tik uždėti antspaudą tobulėjimui, ir tiek.
Net gabumų paprasčiausių elementų negalima traktuoti tik kaip igymių: žmogaus gabumai apskritai formuojasi pagal psichologijos dėsnius, o ne tiesiog glūdi nervų sistemos savybėse. Tuo labiau vien kaip igymių negalima paaiškinti plėtotės specifinių žmogiškųjų gabumų, susijusių su istoriškai susiklosčiusiomis žmogaus veiklos rūšimis, – muzikinių, kalbinių, konstravimo, matematinių, sceninių, dailės ir kt.
Kaip tik dėl to individualūs gabumų savitumai pirmiausia pareina ne nuo igymių (nors netiesioginio jų poveikio neigti negalima), o nuo mokymo ir auklėjimo. Kaip tik dėl skirtingų mokymo būdų (kasdieniniame gyvenime dažnai nepastebimų) atsiranda gabumų skirtumai.
Tačiau jeigu gabumai neigimti, o susiformuoja veiklos procese, jeigu tai mokymo rezultatas, tai gal galima sukurti metodus, padedančius ugdyti visų vaikų tam tikrus gabumus pačiu aukščiausiu lygiu? Tokio mokymo pavyzdys – A. Leontjevo eksperimentai. Jis ėmėsi ugdyti muzikinę klausą vaikų, laikomų absoliučiai negabiais. (Beje, ar jums nėra tekę susidurti su susikrimtusiais tėvais, kurių vaikai dėl tokių priežasčių buvo nepriimti į muzikos mokyklą?) ,,Negabumu“ buvo laikoma tai, kad tiriamieji neturėjo garsų aukščio klausos, t. v. negalėjo teisingai skirti garsų aukščio.
A. Leontjevas, psichologiškai ištyręs įgimtą gebėjimą skirti garsų aukštį, padarė prielaidą, kad, norėdamas konstatuoti garso aukštį, žmogus turi atkurti tą garsą, ,,mintyse ji padainuoti”. Paprastomis sąlygomis padainuojama” visiškai automatiškai, nesąmoningai. Tai tiesiog žmogui nepastebima balso stygų vibracija, kuria išbandomas garso aukštis. Įvertinimo tikslumas priklauso nuo ,,dainavimo” tikslumo, nuo to, ar girdimo garso aukštis, kuris pareina nuo oro virpėjimo greičio, atitinka balso stygų virpėjimo greitį.
Pačių bandymų esmė ta, kad tiriamieji buvo mokomi derintis prie garso aukščio. Iš pradžių jie garsiai dainuodavo garsą jam skambant, pamažu derindami prie jo balsą, paskui imdavo mėginti derintis mintyse. Pagaliau pavyko išgydyti kurtumą garsų aukščiui“, išmokyti kelissyk geriau skirti garsų aukštį.
Iš viso to, kas pasakyta, galima padaryti tokią išvadą: paveldėtasis vaikų gabumas ar negabumas paprastai konstatuojamas tada, kai nežinome tinkamiausių tų gabumų ugdymo būdų (arba visai nesirūpiname jų ugdyti, manydami, kad svarbiausia perteikti vaikui tam tikrų žinių ir mokėjimų).
Stengemės papasakoti apie kai kuriuos svarbiausius vaikų psichikos raidos dėsningumus, parodyti, kokią didžiulę reikšmę tai raidai turi auklėjimo sąlygos, konkrečiai artimiausioji vaiko aplinka. Ir dabar viliamės, kad jums bus suprantamos ir įtikėtinos išvados, kurias norime padaryti, o dar bus geriau, jei tas išvadas padarysite kartu su mumis.
Šios išvados apie vadinamąją auklėjamąją šeimos reikšmę. Šeimos duodamos gyvenimo pamokos nepaprastai paveikios ir todėl, kad tai pačių artimiausių, brangiausių vaikui žmonių pamokos, ir todėl, kad šeimos narių poveikio intensyvumas” vaikui (net jeigu jis kurį laiką būna ne namie, o vaikų darželyje) didesnis negu pašalinių žmonių. Be to, mažiems vaikams tos pamokos labai veiksmingos: beriama sėkla į gerą dirvą.
Tad ką gi jūs turite (ir ko neturite) daryti, jei norite vaiką gerai išauklėti? Paprasčiausia meilė. Vaikai verti pagarbos, pasitikėjimo ir draugiškų santykių, mums malonu su jais bendrauti, pasinerti į tą tyrą švelnių pojūčių, smagaus juoko, pirmųjų žvalių pastangų ir nuostabos, skaisčių, šviesių ir mielų džiaugsmų atmosferą.
Auklėtojas, kuris ne varžo, o atpalaiduoja, ne slegia, o pakylėja, ne smukdo, o ugdo, nediktuoja, o moko, ne reikalauja, o pageidauja, kartu su vaiku išgyvena daug įkvėpimo kupinų akimirkų…
Pirmiausia reikia mylėti vaiką. ,,Na, tai visai paprasta!” pasakys. Išties, apie tėvų meilę dažnai kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką (o kartais jai ir nepritariama tai esą kliudo blaiviai žiūrėti į savo vaikelį). Ir vis dėlto kas iš mūsų, atvirai šnekant, nėra nusidėjęs tuo, kad kuriuo nors gyvenimo momentu leido išsekti šiltos. nesavanaudiškos meilės šaltiniui?
Lengva mylėti, kai meilė teikia vien džiaugsmą. Bet vaikai ne visada mus džiugina. Jie būna neklusnūs, nusižengia, meluoja. Aišku, tai mus skaudina. Bet bloga, kai tas skausmas slopina meilę vaikui. Liūdniausia, kad tėvai ima mažiau mylėti savo mažiuką todėl, kad jis, jų nuomone, yra ..ne toks vykęs” (ne toks nuovokus, ne toks vikrus) kaip kiti, arba todėl, kad jis nepateisina kokių nors jų vilčių (manyta ji turint muzikinių gabumų, o mokosi prastai; tikėtasi ją būsiant dailiojo čiuožimo čempione, o ją iš sekcijos išbraukia kaip neperspektyvią”).