Žaidimas labai svarbus vaikų mąstymo ir vaizduotės tobulėjimui. Žaidžiant išmokstama elgesio taisyklių. Čia klostosi vaiko santykiai su kitais vaikais. Tačiau žaidimas ne toks svarbus suvokimo tobulėjimui. Kas kita – piešimas ar konstravimas. Dailiai nupiešti daiktą arba sukonstruoti sudėtingą objektą galima tik gerai jį išnagrinėjus, nuodugniai ir tiksliai susipažinus su jo savybėmis. Šiuo atžvilgiu piešimas ir konstravimas neįkainojama vaikų suvokimo tobulinimo priemonė.
Apskritai, suprasdami ,,svarbiausio gyvenimo dalyko” reikšmę, tėvai turi stengtis, kad jų vaiko veikla būtų turininga, įvairi, gyvybinga. Pedagogika ir vaiko ,,rytdiena” Negalima prieštarauti teigimui, kad mokymas turi atitikti vaiko išsivystymą. Bet ką reiškia ,,atitikti”? Labai klystume šį teigimą aiškindami taip, kad neva okymas turi paprasčiausiai sekti paskui vystymąsi, o vystymasis – tai stichiškas savaime vykstantis procesas. Netiesa: vaikas tobulėja, perimdamas visuomeninę patirtį, išmokdamas įvairiausių žmogui būdingų veiksmų. O tie veiksmai formuojami ir perteikiami tik mokymo procese.
Ar vaiko mokymą reikia planuoti atsižvelgiant į suvokimą, mąstymą. dėmesį, atmintį? Ar reikia skirti tik tokias užduotis, kurioms atlikti pakanka asmeninės vaiko patirties, neperžengiant jam pažįstamų daiktų ir reiškinių ribos? Ar užtenka apibūdinti tik tuos daiktus bei jų savybes. kurias galima tiesiogiai suvokti, apčiuopti rankomis (arba išvysti akimis)? Ar tas žinias skaidyti smulkiausiomis dozėmis, kad nenuvargtų vaiko atmintis, kartoti jas daugelį kartų, kol savaime įstrigs?
Taip manė daugelis specialistų. Tačiau kruopštesni tyrimai parodė, kad šios vaikų psichikos savybės tradicinio ikimokyklinio mokymo būdo vaisius, vaisius požiūrio, pagal kurį, pasak įžymaus tarybinio psichologo L. Vygotskio, ,,mokymas velkasi paskui vystymąsi“. Prieš šį požiūrį jis kėlė kitą: ,,Tinkamas tik toks mokymas, kuris pralenkia vystymąsi“. Praktinė išvada: ,,Pedagogika turi orientuotis ne į vaiko vystymosi vakar dieną, o į jo rytdieną”.
Pati toji ,,rytdiena” – ne kas nors nežinoma, nekonkretu. L. Vygotskis psichologiją papildė išsamesniu vystymosi lygio supratimu. Pasirodo, čia galima skirti tarytum du aukštus: pirmajame (..aktualaus vystymosi lygyje”) jau išugdytos psichinės savybės, vaiko išmokti psichiniai veiksmai; antrajame dar ugdomos, kaupiamos, kintančios psichinės savybės. Šį antrąjį aukštą, antrąji lygi dabar įprasta vadinti artimiausio vystymosi zona. Kitaip sakant, ..rytdiena” ne tai, ko dar nėra apskritai, o tai, kas dar kaupiama, ir todėl mokymas čia yra ypač reikšmingas.
Vaikas kai kuriuos veiksmus gali atlikti savarankiškai; kitus, sudėtingesnius tik suaugusiojo padedamas. O tai, ką vaikas gali padaryti suaugusiojo padedamas, ir išryškina jo artimiausio vystymosi zoną”. (Pabrėžtina, kad čia kalbama ne apie paviršutinišką vaiko ,,apmokymą”, ne vaikas užduotį atlieka ne savarankiškai, o apie aklą mėgdžiojimą linkinių suaugusiųjų padedamas ir suvokia tai, ką daro.)
Artimiausio vystymosi zonos” gilumas labai svarbus rodiklis, iš jo galima spręsti, kokių esama vaiko ,,vystymosi atsargų”. Sios ,,vystymosi atsargos” kaupiamos mokymo procese. Kiekvienas naujas mokymo žingsnis panaudoja vaiko turimą ,,artimiausio vystymosi zoną” ir kartu kuria naują.
Mokome vaiką kalbėti. Čia panaudojame jo klausos ir regėjimo išsivystymo išgales, suaugusiojo mėgdžiojimo ir supratimo išgales. (Sios išgales taip pat atsirado dėl mokymo, kuris gal ne visada mūsų pastebimas, kartais gal esti stichiškas, bet vis dėlto tai mokymas.) Savo ruožtu, išmokus kalbėti, įvyksta psichikos raidos poslinkis, atsiranda naujų mokymo galimybių – juk pasidarė galimas žodinis bendravimas, kalbos veikiamas patobulėjo suvokimas bei mąstymas.
Svarbu, kad mokymas būtų tinkamai orientuotas ir parengtas. Mokymas, orientuotas į jau užbaigtus raidos ciklus, negali veikti suformuotų, ..įdiržusių psichikos ypatumų, ir todėl esti neveiksmingas bendrai vaiko raidai… Teigdami, kad tinkamai organizuotas mokymas skatina vystymąsi, negalime užmiršti, jog esama vadinamosios žemutinės mokymo ribos kaip tik tai ir turima galvoje kalbant apie beprasmiškus mėginimus išmokyti rašto šešių mėnesių kūdikį.
Bet ne mažiau svarbi pasirodo esanti ir aukštutinė mokymo riba. Iš pirmo žvilgsnio gali būti neaišku: jeigu nekreiptume dėmesio į grynai chronologinį vaiko atsilikimą nuo vienmečių, tai argi jau taip baisu kurių nors protinių veiksmų pradėti mokyti vėliau negu įprasta? Bet štai faktai. Jeigu vaikas ligi trejų metų dėl kurių nors priežasčių neišmoko kalbėti ir pradedamas mokyti tik ketvirtaisiais, tai jį mokyti esti daug sunkiau, reikia mokyti ilgiau ir ne taip sėkmingai tai vyksta kaip įprastu laiku. O pats pavėluotas kalbos vystymasis labai paveikia bendrą vaiko psichinių išgalių plėtotę – sulėtėja jo suvokimo bei mąstymo raida, jis nežaidžia vaidmeninių žaidimų (kurie būdingi, kaip pamenate, 3-7 metų. vaikams), netobulėja daiktų piešimas, t. y. sugebėjimas vaizduoti daiktus…
Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas didesnis imlumas tam tikroms mokymo sritims. Gyvenimo patirtis ir specialūs psichologų stebėjimai rodo, kad didžiausių muzikinio lavinimo, kalbų mokymosi, kai kurių sporto šakų (pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo) laimėjimų pasiekia vaikai, pradėję mokytis gana anksti.
