Rausvoji rodiolė gana panaši į didįjį šilkmedį, kurio žiedai netgi panašios geltonos spalvos. Tačiau šio augalo pavadinimas šiek tiek klaidinantis, nes rodiolė, nors ir rožinė, turi geltonus žiedus. Rožinis atspalvis išryškėja tik iškasus ir perlaužus šaknį.
Liaudyje rodiolė bus vadinama ne rodiola, o auksinė šaknis. Tai labiau tinka, nes šaknis atrodo tarsi paauksuota, gelsva ir blizganti. O pats augalas kaupia medžiagas, kurios labai naudingos mūsų organizmui, tonizuoja ir subalansuoja visą jo veiklą. Rodiolė lyginama su “ženšeniu”.
Rodiolos preparatų nerekomenduojama vartoti esant padidėjusiam arteriniam kraujospūdžiui, karščiavimui, galvos skausmui, nemigai. Vaistinės savybės Rodijolų žiedai Rodiolose sukauptos medžiagos pasižymi tonizuojančiomis savybėmis, didina atsparumą įvairiems stresoriams.
Vartojama sergant sunkiomis ligomis ir nusilpusio organizmo funkcijoms atkurti. Vartojama esant sumažėjusiai potencijai, skrandžio ir žarnyno ligoms, kraujavimui iš gimdos.
Vaistinės žaliavos paruošimas Vaistams naudojamos rodiolų šaknys su šakniastiebiais, kurie kasami, kai augalas yra ne jaunesnis kaip 2 metų amžiaus (senesnių kaip 3 metų augalų šaknys lūžio vietoje tampa rudos, jaunesnės šaknys tinka vaistams, kai lūžio vietoje išlieka baltos arba rausvos).
Tada jos nuvalomos, pašalinami nešvarumai ir apanglėjusios dalys, supjaustomos mažesniais gabalėliais (5-10) ir džiovinamos džiovykloje 50-60 °C temperatūroje. Tinkamai paruoštos šaknys turi lengvą, rožių aromatą. Laikomos vėsioje ir sausoje vietoje, jos tinka vartoti iki 3 metų.
Lietuvoje natūraliai neauga. Auginama medelynuose, soduose ir alpinariumuose, dažniausiai kaip gėlė. Auginimas Mėgsta saulėtą, atvirą vietą, trąšią, drėgmei laidžią dirvą su smėlio priemaiša. Dauginama stiebų viršūnėlėmis su pumpurais arba sėklomis. Sėklos subrandinamos tik tada, kai yra ir vyriškųjų, ir moteriškųjų individų.
Remtasi – https://en.wikipedia.org/wiki/Rhodiola
