Stebuklu vadiname reiškinį arba įvykį, prieštaraujantį gamtos dėsniams. Stebuklo sąvoka atsirado drauge su religiniais tikėjimais, žmogui nepakankamai pažįstant pačius gamtos reiškinius ir juos valdančius dėsnius. Nemokėdamas paaiškinti reiškinio, su kuriuo jis pirmą kartą susidūrė arba labai retai tesusidurdavo. žmogus laikydavo jį kažkuo nepaprastu ir vadindavo stebuklu.
Palengva žmogus pažino tikrąsias jį supančių reiškinių priežastis. Mokslas paaiškindavo tai, kas buvo nesuprantama, nesuvokiama, „stebuklinga“, tai, ką mūsų protėviai laikydavo antgamtinių jėgų veiksmais, „dievo galybės“ pasireiškimu.
Pavyzdžiui, viduramžių. kronikose randame „viešpaties kraujuojančio kūno“ stebuklo aprašymą. Kartais šventų sakramentų paplotėlyje būdavo pastebimos kraujo dėmės. Būdavo aiškinama, kad kažkokie „Kristaus priešai” naktį įsibrovę į bažnyčią ir adatomis badę hostiją, dėl to ji ir pradėjusi kraujuoti. Tokiais šventvagiškais poelgiais paprastai būdavo įtariami Žydai, gyvena tame mieste. Paprastai po šių įtarimų prasidėdavo pogromai, deginimai ant laužų. Norint „sušvelninti dievo rūstybę“, būdavo rengiamos iškilmingos procesijos. Daug nelaimingųjų tapdavo tikėjimo į stebuklingą „paslaptingo reiškinio“ kilmę aukomis.
Tačiau tokių stebuklų priežastis buvo visai natūrali: kraujo dėmės—tai paprastai bakterijų, vadinamų Bacterium prodigiosum arba „stebuklingoji lazdelė“, kolonijos. Jos gamina intensyvios kraujo spalvos dažomąją medžiagą. Šios bakterijos gerai veisiasi Žaliame miltiniame maiste, o hostija—tai ne kas kita, kaip apskritas lakštelis iš tešlos be druskos… Kadangi bakterijų gemalai laksto ore, tai, vadinasi, atitinkamomis sąlygomis jos gali masiškai daugintis, sudaryti kraujo spalvos dėmių pavidalo koloniją.
Reikia pažymėti, kad, vystantis mokslui, „stebuklų“ skaičius greitai mažėja. Pavyzdžiui, nuo to laiko, kai buvo išaiškintas letargijos („tariamos mirties“) reiškinys, išnyko „stebuklingi prikėlimai iš numirusių“. „Stebuklingi“ išgijimai dabar vyksta jau klinikose ir ligoninėse „Stebuklingų“ vaistų, padarytų žmogaus rankomis, galima įsigyti vaistinėse.
Beje, priminsime, kad neretai „stebuklus“ darydavo įvairūs apgavikai, kurie apsimesdavo šventeivomis ir savanaudiškiems tikslams naudodavosi“ Žmonių naivumu ir tamsumu. Pavyzdžiui, Egipto šventovių vartai atsidarydavo patys… kai Žynys kurstydavo aukuro ugnį. Po altoriumi įtaisytas metalinis rezervuaras smarkiai įkaisdavo, jame esantis oras plėsdavosi ir judindavo stūmoklį, ir dėl to iš kito rezervuaro išsiliedavo vanduo, o išsiliejančio vandens svoris judindavo mechanizmą, kuris automatiškai atidarydavo šventyklos vartus…
Stebuklingas ikonos „verkdavo“, liedamos ašaras pro mažas angeles paveiksluose, už kurių būdavo padedami vandens rezervuarėliai. O kartais tai būdavo tiesiog besikondensuojančios drėgmės lašeliai. Šventyklose pasigirsdavo paslaptingi balsai, juos žemyje, iš kur jų iškraipytas balsas patekdavo į šventyklą specialiais milžiniškais sienose paslėptais garso vamzdžiais..
Taigi nėra jokių stebuklų. Tai, kas dar kartais atrodo, nesuprantama, nepaprasta. mokslas ateityje išaiškins lygiai taip pat, kaip jis jau yra išaiškinęs daugelio tariamų stebuklų prigimtį.
