Kalba — vien žmonių bendravimo būdas. Atskiros kalbos — tai įvairios kalbos formos, rūšys. Jos atsirado kurią nors kalbą sukūrusios visuomenės šimtų kartų pastangomis: atskiros kalbos yra viso istorinio tam tikros visuomenės kelio produktas. Kalbos vystymasis buvo ir tebėra betarpiškai susijęs su žmonių veikla, ypač su gamybine veikla, arba pragyvenimo reikmenų gavimo būdu. Pirmykščiai žmonės daugiausia buvo medžiotojai. Naudodamiesi primityviais įrankiais, jie bastėsi iš vienos vietos kitą, ieškodami maisto.
Labai sunkiai ir didelėmis pastangomis, kovodami su badu, šalčiu, o dažnai ir su stipresniais už save žvėrimis, jie galėjo gauti maisto tik tiek, kad jo vos užtekdavo savo gyvybei palaikyti. Šiomis sąlygomis žmonės galėjo gyventi tik nedidelėmis grupėmis — po kelias dešimtis žmonių. Neturėdamos beveik jokio pertekliaus, vos patenkindamos būtiniausius savo poreikius, atskiros žmonių grupės nejautė reikalo bendrauti su kitomis grupėmis. Priešingai, jos veikiau vengdavo vienos kitų, nes paprastai bet kuris įvairių grupių susidūrimas baigdavosi kova dėl geresnių medžioklės plotų. Dėl to kalba vystėsi ir formavosi kiekvienoje grupėje atskirai. Kadangi gyvenimo sąlygos buvo panašios, tai kalbos formavosi vienodai, atsirasdavo panašios sąvokos.
Užtat skirtingų žmonių grupių žodžiai, reiškę tas pačias sąvokas, buvo skirtingi. Šitaip atsirado daug įvairių kalbų. Vystantis ūkiui ir tobulėjant technikai, t. y. vystantis gamybinėms jėgoms, atsirasdavo stambesni žmonių kolektyvai — giminės, vėliau gentys ir pagaliau tautos: Kartu didėjo supratimas apie aplinkinį pasaulį, o tai turtino žmogaus mąstymą. Naujoms sąvokoms reikšti reikėjo naujų žodžių, dėl to atsirasdavo naujų išsireiškimų. Kintant kasdieniniam žmonių gyvenimui, išnykdavo pasenę žodžiai, kitokia darydavosi kai kurių žodžių prasmė, pagaliau atsirasdavo ir tobulėdavo gramatinės formos. Atskiros nacionalinės kalbos su žodynine sudėtimi žr jas atitinkančia gramatika atsirado dar ir dėl to, kad gilioje senovėje tautos ir gentys dėl natūralaus ūkio ir nepatogaus susisiekimo gyveno labai uždarai. Kalbos vystymasis ir kitimas — didelis ir sudėtingas procesas, kuris nenutrūksta ir šiuo metu.
Bet kurioje kalboje dalis žodžių pasensta, nebevartojama, atsiranda nauji žodžiai, atitinkantys naujas sąvokas. Kalbos ilgai vystėsi, skverbdamosi viena kitą ir susimaišydamos, ir tuo būdu atsirado atskirų tautų kalbos, pajungusios sau į jų sudėti įėjusių mažesnių genčių dialektus, tarmes arba šnektas. Nereikia manyti, kad, kalboms susimaišius, iš dviejų kalbų atsirasdavo nauja trečia, nepanaši nė į vieną iš jų ir kokybiškai nuo jų skirtinga. Paprastai nugalėdavo viena iš kalbų, išsaugodama savo pagrindinį žodyną ir gramatiką ir perimdama iš kitos kalbos tam tikrą žodių ir posakių atsargą. Be to, kartais viršų paimdavo nugalėtos tautos kalba. Pavyzdžiui, germaniškosios frankų gentys, užkariavusios Galiją, neteko savo kalbos, kurios pėdsakai liko šalies pavadinime — Prancūzija.
