Kiaulpienė yra daugiametis žolinis augalas. Šios laukinės gėlės auga pievose, aikštėse ir pakelėse. Ji yra visur paplitusi. Šimtmečius kiaulpienių šaknys buvo naudojamos vaistams. Šaknys kasamos rudenį arba pavasarį (prieš augalo žydėjimą), nuplaunamos ir išdžiovinamos ore. Jose yra triterpenų junginių, sterolių, inulino, karotino, vitamino C, B grupės vitaminų, fosforo, geležies ir kalcio.
Šaknis yra liemeninė, stora ir įsiskverbia į žemę iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo apačioje sudaro skrotelę. Žiedynas 5-30 cm aukščio, tuščiaviduris, voratinklinis, viršutinėje dalyje plaukuotas. Žiedynas didelis, geltonas. Vaisius – pilkai rudas lukštavaisis su karpele. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių.
Kiaulpienių šaknų ir žolių užpilas skatina apetitą ir gerina virškinamojo trakto veiklą, skatina tulžies išsiskyrimą, gydo nemigą ir įvairias neurozes. Kiaulpienių preparatų gydomasis poveikis yra refleksinis. Užpilui ruošti arbatinis šaukštelis smulkiai supjaustytų kiaulpienių šaknų užpilamas stikline vandens, 20 minučių pavirinama, nukošiama ir geriama po ketvirtadalį stiklinės 2-4 kartus per dieną, 15-20 minučių prieš valgį.
Kiaulpienių lapuose yra karotinoidų ir vitaminų C, B2, P. Naudingos ir jaunų lapų salotos: imama 100 g kiaulpienių lapų, 50 g žaliųjų svogūnų, 25 g petražolių, augalinio aliejaus, druskos, acto, pipirų, krapų; kiaulpienių lapai pirmiausia 30 min. pamerkiami į šaltą vandenį. Augalo pumpurai ir neišsiskleidę žiedai naudojami uogienei gaminti: Surenkama 400 kiaulpienių žiedų, jie labai kruopščiai nuplaunami ir mirkomi per naktį.
Tada vanduo nupilamas, žiedai dar kartą nuplaunami ir sumaišomi su 2 citrinomis, supjaustytomis kartu su žievele. Jei citrinų nėra, įdedamas šaukštelis citrinos rūgšties. Mišinys užpilamas 0,5 litro verdančio vandens ir verdamas 15 minučių. Gautas nuoviras atvėsinamas ir perkošiamas. Įdedama 1 kg cukraus ir verdama, kol uogienė įgauna medaus spalvą ir konsistenciją. Paruošta uogienė išpilstoma į iš anksto pašildytus stiklainius.
Teigiamų rezultatų duoda kiaulpienių šaknų vartojimas nuo egzemos. Tam tikslui po 1 valgomąjį šaukštą smulkiai supjaustytų kiaulpienių ir varnalėšų šaknų užpilama 3 stiklinėmis vandens, palaikoma per naktį, 7-10 minučių pavirinama ant silpnos ugnies, perkošiama ir geriama 3 kartus per dieną po pusę stiklinės 2-3 savaites.
Kiaulpienės yra labai paplitusi gėlė Lietuvoje. Ji auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, pakelėse, soduose, daržuose ir laukuose.
Kiaulpienė yra vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Ryškiai geltoni jos žiedai pasirodo jau balandį, tačiau dauguma jų pražysta gegužę. Vaisiai sunoksta liepos mėnesį.
Šaknys ir kartais lapai renkami vaistams. Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje-spalio mėnesį, kai jau vystosi lapai. Taip pat galima kasti anksti pavasarį, prieš augalui pražystant. Nuo šaknies pašalinamos smulkios šaknys ir antžeminės augalo dalies likučiai. Šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir paliekamos kelioms dienoms, kad išsiskirtų pieniškos sultys. Jos džiovinamos šiltoje, vėdinamoje patalpoje 30 °C temperatūroje.
Po 3 dienų temperatūrą galima pakelti iki 60 °C. Išdžiovintos šaknys yra bekvapės, karčios, išorėje rudos, o viduryje gelsvai rudos. Žiedų lapuose yra vitaminų C, A, B ir karotino, o šaknyse – biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, inulino ir karčiųjų medžiagų. Augalo šaknų užpilas pasižymi tulžį varančiomis ir apetitą žadinančiomis savybėmis.
Kiaulpienių lapai vartojami kaip vitaminų turtingos, skanios salotos, tačiau prieš tai juos reikia pamirkyti pasūdytame vandenyje, kad nesukeltų kartumo.
Senovėje liaudies medicina rekomenduodavo kiaulpienių sultis išorinėms strazdanoms gydyti.
Augalo nereikėtų vartoti tiems, kurie viduriuoja arba nelaiko šlapimo.
Šį augalą vadiname įvairiais vardais, vieni jį giria, kiti keikia, vieni vadina skaniausiu augalu ir maistu, kiti – didžiausiu daržo priešu. Dauguma žmonių sutinka, kad jų galima rasti beveik visur ir kad kiaulpienėms neįdomi dirva, saulės spinduliai ar medžių pavėsis.
Jos gerai auga ir jas galima rasti augančias šalia kitų augalų pievoje arba yra mažos ir prigludusios prie žemės, auga ant takų ir šalia jų. Anksčiau kiaulpienėmis domėtasi tik kaip liaudies medicinos priemone, dabar jos sulaukia vis daugiau žaliavalgių dėmesio, kurie mėgsta jaunus lapus ir žiedus maišyti į kokteilius arba tiesiog valgyti kartu su kitomis žolelėmis.
Didesni kiaulpienių nuoviro kiekiai gali sukelti pykinimą ir širdies veiklos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur patariama kiaulpienių nenaudoti vaikams, nes jos gali sukelti pykinimą ir vėmimą). Kiaulpienių negalima vartoti sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, žarnyno ir tulžies uždegimu.
Kiaulpienių poveikis Kiaulpienių preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą, nes didina virškinimo liaukų sekreciją ir tulžies išsiskyrimą, veikia vidurius, skatina medžiagų apykaitą, aktyvina organizmo apsaugines funkcijas, skatina prakaitavimą, tonizuoja, atsikosėjimą, šlakų valymą. Vartojamas sergant kepenų ligomis. Kiaulpienių preparatus žmonės vartojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms naikinti.
Kiaulpienių šaknys paprastai vartojamos gydymo tikslais. Kiaulpienės yra ypač tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo šalinti. Kitaip nei sintetiniuose preparatuose, kiaulpienėse yra kalio, kuris paprastai pašalinamas su šlapimu.
Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų ir nudegimų. Sultimis gydomi spuogai, strazdanos ir karpos.
Kiaulpienių šaknų salotos vartojamos nuo diabeto, gūžio, vyrų lytinės funkcijos sutrikimų ir moterų kiaušidžių bei menstruacijų sutrikimų.
Kiaulpienės skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojamos kaip papildoma priemonė esant aukštam kraujospūdžiui ir patinimams.
Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą lengvinantį poveikį. Rinkimas ir laikymas Kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis Lietuvoje. Čia taip pat auga kiaulpienė ir pelkinė kiaulpienė. Visos jos tinkamos vartoti vaistams, tačiau pelkinė kiaulpienė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl jos rinkti draudžiama.
Kada rinkti kiaulpienių šaknis? Kiaulpienių šaknys kasamos pavasarį, vos pasirodžius lapams, arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškasus kiaulpienių šaknis, jas reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šaknis ir likusius lapus. Storesnes šaknis reikia perpjauti išilgai per pusę. Rekomenduojama iš pradžių šaknis išdžiovinti, o ne iš karto dėti į džiovyklą. Džiovinti 40-50 C temperatūroje reikėtų tik vėliau. Išdžiovinta vaistinė žaliava netenka maždaug trečdalio savo svorio.
Gerai išdžiovintos šaknys yra rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės ir karčios. Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, o naudojami švieži. Juos galima rinkti ir naudoti visą augalo vegetacijos laikotarpį, tačiau geriausiai tinka pavasarį.
Visose pienių dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kurių sudėtyje yra seskviterpeno laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų. Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidų, vitamino C, angliavandenių, inulino, riebalų, taraksolio, kaučiuko ir organinių rūgščių.
Šviežiuose kiaulpienių lapuose galima rasti karotino, vitaminų C ir B2 bei triterpeninių alkoholių, tokių kaip arnidiolis ir faradiolis. Biologinis apibūdinimasKiaulpienių pūkeliai Kiaulpienė yra daugiametis žolinis augalas. Kiaulpienės šaknis yra tvirta, iki 30 cm ilgio kamieno pavidalo šaknis, kurios viduryje perpjauta skylutė.
Kiaulpienių lapai žali, pailgi ir dantyti. Auga pakelėse ir atvirose vietose, išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedelius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedynai ištįsta iki 50 cm ilgio, keldami žiedus į tiesioginius saulės spindulius. Žiedai auga pavieniui kotelio viršūnėje. Po žydėjimo žiedai subręsta į pūkų kamuoliukus, kuriuos sudaro luobelės su karpeliais.
Naudojimas maistui Išdžiovintos ir paskrudintos šaknys gali būti naudojamos kaip kavos pakaitalas. Švieži kiaulpienių lapai yra ypač maistingi. Jie naudojami salotoms, sriuboms ir troškiniams su daržovėmis.
Iš kiaulpienių žiedų gaminamas kiaulpienių medus. Šviežiai žydinčių žiedų dedama į salotas ir sriubas. Jauni žiedai, marinuoti su česnakais, naudojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams bei mišiniams gardinti, taip pat įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai, pagardinti.
Paprastoji kiaulpienė Lietuvoje labai plačiai paplitusi ir dažniau vadinama piktžole. Ji mėgsta saulėtą, gerai įdirbtą ir trąšią dirvą. Tačiau ji auga ir patręštose dirvose, pakelėse ir perėjose.
