Balžiedis, kraujanosė, kraujininkas, kruvinius, sraujažolė, sruvažolė… Visi šie liaudiški pavadinimai priklauso vienam iš paplitusių vaistinių augalų — kraujažolei, kurio pavadinimas kilo iš graikiško žodžio achillos, reiškiančio — gausus pašaras. Augalo lapai daugkart plunksniškai suskaldyti, tarsi iš tikrųjų padalyti į labai smulkias skilteles. Pagal legendą augalui vardas duotas dievo Achilo garbei (prisiminkite Achilo kulną), kuris pirmasis įrodęs kraujažolės gydomąją jėgą.
Augalas minimas Kvinto Sereno Samoniko, gyvenusio III amžiuje prieš mūsų erą Romos imperijoje, „Gydomuosiuose nurodymuose”. Stiebas tiesus, iki 50 cm aukščio. Jo viršūnėje susidaro tankus žiedynas — skydelis, ant kurio šakelių yra balti su rausvu arba rožiniu atspalviu graižai. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Auga laukuose, pievose, žolėtuose šlaituose, miškų aikštelėse, soduose ir daržuose.
Gydymui vartojamos žydinčių augalų viršūnės, rečiau lapai ir graižai. Augalas renkamas žydėjimo metu, nupjaunamas maždaug iki pusės arba atskiri graižai. Džiovinama pavėsyje pašiaurėje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Lapuose yra alkaloido achileino, kuris padidina kraujo krešėjimą, eterinio aliejaus, organinių rūgščių, vitaminų, mineralinių druskų, kamparo, fitoncidų ir kitų medžiagų.
Tūkstantmečiais, nuo Dioskorido iki mūsų dienų, kraujažolė vartojama kaip puikus kraujavimą stabdantis ir žaizdas gydantis vaistas sergant skrandžio ir žarnyno ligomis — kaip malšinantis skausmus ir apetitą žadinantis. Dioskoridas ją vadino herba vulneraria, tai yra „žaizdos žole”, kuri vartojama žaizdoms gydyti. Augalo sultys buvo vartojamos dar XV amžiuje Rusijoje kaip žaizdas gydantis ir kraujavimą stabdantis vaistas. Net šios piktžolės liaudiški pavadinimai — kraujininkas, kruvinius — pabrėžia jos gydomąsias savybes. Liaudies medicinoje vartojamos augalo sultys, nuoviras, antpilas ir ekstraktas.
Kraujažolės nuovirai (imama 15 g žolės — 200 ml verdančio vandens) geriami po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną esant egzemai, piodermijai. Dažnai vartojamas tepalas, padarytas iš šviežio augalo žiedų ir lapų bei lydytų nesūdytų kiaulių taukų. Kraujažolės sultys vartojamos ilgai negyjančioms trofinėms opoms, furunkuliozei kompleksiškai gydyti. žiemą kaip šviežių lapų sultys panašiai veikia augalo žiedų antpilas. M. Nosalio ir I. Nosalio knygoje „Vaistiniai augalai ir jų vartojimas liaudyje” duodamas vaistinių žolių arbatos receptas; ši arbata gydo spuogus, furunkuliozę, egzemą ir kitas lėtines odos ligas.
Tam reikalui vartojamas žolių mišinio antpilas: po 1 valgomąjį šaukštą šalavijo, pelyno, rozmarino, po 2 valgomuosius šaukštus kraujažolės, kadagio uogų, gysločio, dilgėlės, jonažolės ir širdažolės, 3 valgomieji šaukštai asiūklio. 4 valgomieji šaukštai mišinio užplikinama 1 litru verdančio vandens, leidžiama pritraukti per naktį šiltoje vietoje ir geriama visą dieną nedidelėmis dozėmis (8 kartus).
