Lap 15, 2018
147 Views
Komentavimas išjungtas įraše Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti

Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti

Written by

Jau esu ne sykį užsiminęs, koks baisus siaubas buvo Lietuvoje plėšikai vokiečių okupacijos metu. Buvo aiškiai suprantama, kad okupantai vokiečiai su plėšikais sąmoningai nekovojo. Tegul sau plėšia ir žudo lietuvius, kad tik jiems (okupantams) nieko nedarytų! Gi lietuvių buvo kuo rūpestingiausiai surinkti ir atimti ginklai. Už ginklo laikymą buvo labai didelės bausmės. Tuo būdu susidarė puikios sąlygos prisiveisti ir įsivyrauti plėšikams. Bet kai tik vokiečių okupacijos varžtai ėmė atsileisti, o neilgai trukus ir visai nukrito, — Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai griebėsi radikalių priemonių nuo plėšikų apsiginti.

Nors Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, bet ne pirmasis ėmėsi efektingų priemonių kovai su plėšikais. Jau vasario ar kovo mėn. Kaune girdėjome, kaip Marijampolės karo komendantas Motiejūnas Valevičius vykdė karo laiko teismo sprendimą viešai pakardamas kelis plėšikus. O kaip Valstybės Gynėjas, turėjau ir oficialių raštų, rodančiu, kaip buvo kai kuriose vietose likviduojami plėšikai. Vilkijoj nepriklausomai Lietuvai kuriantis pirmasis nuovados viršininkas buvo rusas Jermolajevas. Jis buvo buvęs prieš I pasaulinį karą policijos viršininku toje pačioje Vilkijoje. Vilkijos valsčiaus vadovybė pasikvietė Jermolajevą užimti policijos viršininko vietą, nes prieškariniais laikais jis nebuvo žmonėms įkyrėjęs, o kovai su plėšikais dabar reikėjo policijos darbe prityrusio žmogaus. Jermolajevas tuoj suorganizavo milicijos būrį ir ėmė gaudyti plėšikus. Į to milicijos būrio rankas pateko apylinkėje pagarsėjęs savo žiaurumais plėšikas.

Jis veikė ne vienas, bet su gauja. Nors buvo įsakyta, kad Kauno apskrityje suimtieji turėjo būti atgabenti į Kauno kalėjimą, bet iš Vilkijos į Kauną vežti minėtą plėšiką buvo pavojinga, nes jo gaujos vyrų buvo keliolika, ir jie pakeliui galėjo užpulti ir išžudyti gabenančius asmenis, o plėšiką išlaisvinti. Vilkijos milicininkai atsisakė būti sargybiniais-palydovais vežant plėšiką į Kauną. Ką daryti? Policijos viršininkas Jermolajevas su valsčiaus vadovybe aptarė reikalą ir nutarė plėšiką sušaudyti Vilkijoje, gi oficialiai pranešti, kad plėšikas gaudant buvo peršautas ir dėl to mirė. Kaip buvo nutarta, taip ir padaryta. Bet atsirado žmonių, kurie parašė Valstybės Gynėjui, kaip buvo iš tikrųjų. Reikalą teko ištirti. Formaliai imant Jermolajevas ir keli valsčiaus vyrai turėjo būti pašaukti atsakyti, bet atsižvelgiant į ano meto aplinkybes — jiems byla nebuvo keliama. O vietos gyventojai labai geru žodžiu minėjo policijos viršininką Jermolajevą už jo drąsą ir pasiryžimą kovoje su plėšikais. Po to plėšiko sušaudymo Vilkijos apylinkėje plėšikų veikla visai aprimo. Likviduoto gimtinės dėl jo sušaudymo jokio skundo nepadavė.

1918 m. Gruzdžių ir Lygumų apylinkėse siautėjo didelė plėšikų gauja. Viename Gruzdžių valsčiaus kaime veikiausia šios gaujos rankomis buvo nužudytas Maskvos universiteto studentas Jonkus ir jo broliai. Žudė ir kankino gauja daugeli žmonių minėtų valsčių apylinkėse, bet kitų nukentėjusių pavardžių nebeatsimenu, o Jonkaus pavardė man gerai įstrigo atmintin gal todėl, kad studentą Jonkų asmeniškai pažinojau. Tų metų gale, lapkričio ar gruodžio mėn., Lygumų valsčiuje buvo suorganizuotas ir apginkluotas geras būrys kaimo milicijos. Ši milicija sugebėjo suimti visą plėšikų gaują, susidedančią iš 19 vyrų ir 1 moters. Tuo metu Šiaulių apskrity nei teismo, nei valstybinės milicijos ar policijos, nei karinės jėgos nebuvo, nes okupantų vokiečių administracija buvo galutinai pakrikusi, o Lietuvos valstybinis aparatas dar tik buvo pradėtas organizuoti. O gandai ėjo, kad nuo Rokiškio atslenka Rusijos bolševikų kariuomenė. Ką daryti su suimtais plėšikais? Ilgai laikyti Lygumuose buvo neįmanoma, nes nebuvo kalėjimo. Vežti 20 suimtųjų į Šiaulius buvo per daug rizikinga, nes plėšikai turėjo giminių ir draugų, kurie vežamus areštantus galėjo iš palydovų milicininkų atimti, o milicininkus išžudyti.

Valsčiaus valdyba savo posėdy nutarė visus suimtuosius — 19 vyrų ir 1 moterį — sušaudyti. Tą valsčiaus valdybos sprendimą įvykdė milicija. Netrukus Šiaulius, o taipogi Lygumus okupavo bolševikai. Kai bolševikų priešakiniai daliniai nuėjo į Žemaitiją, o Šiauliuose ir jų apylinkės valsčiuose gyvenimas truputį stabilizavosi, plėšikų giminės ėmė skųstis bolševikiškam sovietui, kad valsčiaus valdyba su milicijos pagalba sušaudė jų giminaičius tik už tai, kad jie nepalaikė buožių sudarytos valsčiaus valdybos. Bolševikai ėmėsi tardymo ir jau vieną kitą dėl minėtų plėšikų sušaudymo buvo areštavę. Bet apie kovo vidurį bolševikai turėjo paskubomis trauktis nuo Šiaulių iki Lygumų, tos bylos suimtieji pasiliuosavo ir, žinoma, tolimesnis tardymas nutrūko. Dabar valsčiaus valdyba ir milicininkai manė, kad tuo viskas ir baigsis. Bet kur tau. Kai susidarė Šiaulių apskrity teisėtos valdžios aparatas ir kai ėmė veikti teismo tardytojai, sušaudytųjų giminės ėmė skųstis, kad Lygumų valsčiaus valdyba ir jos milicija sušaudė visai nekaltus žmones.

Tardytojas, apklausinėjęs visą eilę žmonių, atsiuntė Valstybės Gynėjui bylą ir klausė, ką daryti toliau ar kaip kitaip pasielgti? Atvyko į Valstybės Gynėjo įstaigą ir pats Lygumų valsčiaus viršaitis su dviem valsčiaus valdybos nariais ir atsivežė didelę valsčiaus protokolų knygą, kurioje buvo įrašytas ir mirties sprendimas 20-čiai plėšikų. Iš tardytojo pateiktos medžiagos ir iš išsamių viršaičio paaiškinimų bei nupasakojimų susidariau aiškų vaizdą, kad visi sušaudytieji, neišskiriant nė moters, priklausė plėšikų gaujai. Nors valsčiaus valdybos nutarime ir net visoje sušaudytųjų byloje nebuvo pasakyta, kuo kiekvienas jų buvo nusikaltęs, nors valsčiaus valdyba neturėjo teisės spręsti baudžiamąją bylą ir ypač bausti mirties bausme, — bet atsižvelgiant į nepaprastas, dėl karo ir okupacijos susidariusias aplinkybes ir imant dėmesin, kad valsčiaus valdyba ne savo naudos žiūrėdama, o tik gindama ramius gyventojus nuo žmogžudžių plėšikų, griebėsi tokios kraštutinės priemonės, — kaltinimo bylą Lygumų valsčiaus valdybai ir jos milicijai teko nutraukti. Tenka pastebėti, kad po to Lygumų valsčiuje plėšikų siautėjimas buvo žymiai aprimęs.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.