AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

AR GALIMA ĮSKIEPYTI KRIAUŠĘ GLUOSNYJE?

Dėmesio! Atsargiau su kriauše gluosnyje!’ Ji gali išaugti greičiau, negu kad „vėžys sušvilps”. Iš dviejų priežodžių, kurie ilgus amžius buvo negalimo dalyko sinonimais, greičiau jau išsipildys pirmasis — kriaušės išaugs ant gluosnio. O vėžių niekas neišmokys švilpti, be to, kam gi reikalingi „švilpiantieji vėžiai”. O kriaušės ant gluosnio? Vadinamojo vegetatyvinio kryžminimo srityje jau tiek nuveikta, jog, jeigu paaiškėtų, kad kriaušės ir gluosnio derinys gali būti naudingas, niekas Yra senas papasakoti apie kriaušę, augančia ant gluosnių, reiškia apgaudinėti, sukelti neįgyvendinamas viltis. Gal būt, kada nors, kai kryžminimo darbas pažengs dar toliau, ir iš tiesų taip atsitiks. Bet kol kas tai padaryti dar neįmanoma. Sodininkystėje jau seniai žinomas vadinamojo lytinio kryžminimo metodas, tai yra metodas gauti naujas atmainas, apdulkinant vienos rūšies žiedą kitos rūšies žiedadulkėmis. Šis metodas davė daug naujų atmainų, kartais vertingų, kurios paskiau buvo veisiamos, kartais nevykusių. Skiepydami naujas arba jau įsitvirtinusias atmainas viename ar kitame poskiepyje, sodininkai, pavyzdžiui, žinojo, kad paprastą obelį suskiepijus su rojinuke arba kriaušę su svarainiu, augalai išaugdavo maži, su ankstyvesniais vaisiais ir t. t. Tačiau niekas nepagalvodavo, kad poskiepis gali turėti įtakos vaisiaus formavimuisi arba vertingumui. Tik didysis rusų mokslininkas Ivanas Mičiurinas atkreipė dėmesį į šį faktą.

Jis išvedė daugybę vaismedžių ir vaiskrūmių hibridų. Kurdamas šiuos hibridus, jis ėjo nauju, savo paties praskintu keliu, drauge su lytiniu kryžminimu naudodamas ir vegetatyvinį. Kryžmindamas obelį su kriauše, Mičiurinas gavo vertingą hibridą bergamotinį renetą; sukryžminęs ievą su vyšnia — naują, lyg tol visiškai nežinomą hibridą cerapadusą, kuris atsparus ligoms ir šalčiui. Dygiosios kryklės kryžminimas su renklodu davė saldžiai valgomą dygiąją kryklę, kurios vaisiai puikiai išsilaiko kelis mėnesius net blogomis buto sąlygomis.

Mičiurinas ne tik išvedė vertingus kriaušių, obelų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių hibridus. Jis darė įvairiausius bandymus, siekdamas padidinti augalų atsparumą šalčiui ir sausrai, pagreitinti vaisių ir t. t. Mičiurinas padarė svarbų atradimą, kuris leido tarybinei sodininkystei pastūmėti toli į šiaurę vaismedžius ir uogakrūmius. Šio atradimo esmė ta, kad buvo pradėta vegetatyviškai kryžminti individus, turinčius skirtingas savybes ir kilusius iš įvairių, dažnai labai tolimų viena nuo kitos geografinių juostų ir perkeltus j. naujas, visiškai kitas sąlygas. Naujai išvestuose hibriduose vieno iš jų „tėvui” savybės nevyraudavo taip stipriai, kaip sukryžminus vietines „senąsias” atmainas su „svetimšalėmis”, nes tiek tėvo, tiek ir motinos augalas turėjo lygiai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Naudojant ši metodą, atsirado palikuonys, kurie iš pietinių atmainų gavo vaisiaus skonį, dydi ir spalvą, o iš laukinių šiaurės atmainų patvarumą ir atsparumą. Taip atsirado taigos žieminė obelis, Mičiurinio žieminė kriaušė, Mičiurino vaisingoji ir jubiliejinės vyšnios, šalčiui atsparios aktinidijos ir daugelis Visa tai šeiminiai kryžminimai — kryžminimai rūšies arba giminės viduje. Skirtingoms šeimoms priklausančių rūšių kryžminimas susiduria su dideliais sunkumais ir kol kas turi tik teorinę reikšmę, nors tai, kad jis yra galimas, įrodo Mičiurino aprašytas ir jo asistento Jakovlevo pasiektas vegetatyvinis citrinos kryžminimas su kriauše, su obelimi ir apelsinu. O kriaušės ant gluosnio? Čia giminystė būtų tolimesnė. Tikslas — kažin ar pasiekiamas, o rezultatai abejotini. Tokį hibridą gauti būtų labai sunku. Net jeigu ir pavyktų tai pasiekti, nežinoma, ar toks medis duotų vaisius ir kokie jie būtų. Beje, jau šiandien galima pamatyti kažką panašaus i „kriaušes ant gluosnio”. Pulavos rezervate, Varšuvos botanikos sode, o, gal būt, ir dar kur nors, auga alyvmedžio lapais kriaušė. Jos vaisiai – mažos kriaušės, o lapai tikrai niekuo neprimena kriaušės ir yra labai panašūs gluosnio lapus.

Sekite Mus