KAS YRA PERLAS?

Jeigu aš jums atsakysiu, kad tai yra moliuskų arba sraigės ligos požymis, jūs, turbūt, nustebsite. Tačiau taip yra. Minkštakūniai moliuskai sugeba iš mantijos išskyrų gaminti kietus šarvus, vadinamus kriaukle. Šiuos šarvus, juos atidžiai įsižiūrėjus, sudaro trys nuoseklūs sluoksniai: išorinis — raginis, po juo — tankiausias, susidedąs iš kalkinių kristalų, ir pagaliau paskutinis, arčiausiai prie moliusko kūno, susidedąs iš plonyčių kalkinių plokštelių. Jos iš tikrųjų skaidrios, bet kadangi plonos, tai atspindi šviesą ir žiba besikeičiančiomis vaivorykštės spalvomis (perlamutro sluoksnis).

Kokio nors kriauklės vidų pakliuvusio parazito arba smėlio grūdelio pažeista bei suerzinta, moliusko mantija sunerimsta. Ji pradeda išskirti tuos pačius sluoksnius visiškai neįprastoje vietoje, daugiausia apie ją erzinantį daiktą. Tada atsiranda kiaušinio, kriaušės pavidalo, o dažniausiai apvalios kaip rutulys išskyros arba iš raginės medžiagos, arba iš kristalinio kalcito, arba iš ką tik minėtų plonyčių perlamutro plokštelių. Gamtininko požiūriu, tai vis — perlai. Tačiau juvelyrą domina tiktai paskutiniosios, „perlamutrinės” išskyros, nes kaip tik jos yra brangiai vertinamos.. Japonai net augina moliuskus-perlines kriaukles ir deda į jų mantiją smulkiausių kristalėlių arba smiltelių; dalis jų padengiama blizgančiu perliniu sluoksniu.

Ilgą laiką žmonės nesuprato, kodėl net puikiausi perlai po kurio laiko nustoja savo puikaus blizgėjimo, kaip sakoma, miršta. Tai paaiškinama tuo, kad, veikiant orui arba drėgmei, plonučiai angliarūgštinio kalcito sluoksniai dūlėja ir keičia savo struktūrą. O kadangi kaip tik nuo šių plokštelių sandaros priklauso perlų blizgesys, tai ir gražiausias perlas gali virsti paprastu matinės spalvos kalkiniu rutulėliu.

Sekite Mus