KAS YRA AŠAROS IR KODĖL ŽMONES VERKIA?

Ašaros yra skystis, saugantis akies obuolį nuo išdžiuvimo. Tai būtina todėl, kad priešakinė iškili ir skaidri akies obuolio apvalkalo dalis, vadinama ragena, džiūdama nepasidarytų apsiblaususi. Ašaras gamina ašarinės liaukos. Pagrindinė ašarinė liauka yra smilkininėje viršutinio voko raukšlės dalyje; be to, gleivėtame voko apvalkale yra dar kelios mažos ašarinės liaukelės. Vokai, dengiantys akies obuolį, išsklaido ašaras visame jo paviršiuje, o ašarų perteklius ašariniu kanalėliu nuteka į nosiaskylę.

Ašaros susideda iš vandens, kuriame yra nedidelis kiekis įvairių ištirpusių druskų, daugiausia valgomosios druskos, be to, jose yra organinis junginys lizocimas, naikinantis bakterijas. Vidutiniškai ašarinės liaukos išskiria 7 kubinius centimetrus ašarų per dieną. Atsiradus dideliam kiekiui ašarų, jos nebegali nutekėti ašarų kanalėliais ir ima riedėti vokais laukan, — tai vadiname verkimu.

Žmogus verkia nuo mechaninio arba cheminio suerzinimo, pavyzdžiui, šapeliui arba mašalui patekus į akį, nuo gailaus svogūno kvapo. Verkiama ir nuo smarkaus susijaudinimo, pavyzdžiui, iš nevilties ir sielvarto, rečiau iš džiaugsmo arba pykčio. Tai rodo, kad žmogaus pergyvenami jausmai atsispindi viso organizmo veikloje.

Sekite Mus

KAIP ŽMONĖS IŠMOKO KALBĖTI?

Prieš atsirandant žmogaus kalbai, kaip jau esame nurodę, turėjo ištobulėti smegenys. Taip pat svarbią reikšmę turėjo pasikeitimai, atsiradę žmogui ėmus vaikščioti stačiomis. Galva nebebuvo nukarusi, žmogus ją laikė tiesiai, o dėl šito išlavėjo raumenys, judinantieji liežuvį ir apatinį žandikaulį. Po tų pakitimų žmogus galėjo ištarti kur kas daugiau įvairių garsų, negu gyvuliai. Tiriant beždžionžmogio sandarą, kyla mintis, kad jis jau galėjo tarti artikuliuotus garsus, nors dėl raumenų išsidėstymo jis dar nepajėgė laisvai judinti apatinio žandikaulio, vadinasi, greitai kalbėti.

Kalbos organai vystėsi ilgai, jie tobulėjo, tobulėjant pačiai kalbai. Pirminių žmonių tariami garsai-žodžiai buvo greičiausiai silpnai diferencijuoti gerkliniai, nosiniai ir čepsintys garsai — jaustukai-šūksniai — ir apėmė nedaugeli pagrindinių kasdieninio gyvenimo sąvokų. Pavyzdžiui, jie galėjo reikšti signalą eiti į medžioklę, Įspėjimą, kad pasirodė laukiniai žvėrys, valgi ir pan. Bet šie pradiniai primityvūs žodžiai iš pagrindų skyrėsi nuo žvėrių garsų. Jie ne tik rodė jausmų būklę, bet pirmiausia tai buvo apibendrinimai, t. y. sąvokos, reiškiančios, pavyzdžiui, viską, kas susiję su medžiokle, valgiu, ugnimi ir neapibrėžiančios kurio nors konkretaus valgio arba laužo. Vadinasi, žodžiu-sąvoka buvo galima naudotis, turint galvoje bet kurią medžioklę, ugnį, bet kurį valgį ir t. t. Jis reiškė ne konkretų daiktą ar veiksmą, o tam tikrą daikto arba veiksmo kategoriją (rūšį). Iš tiesų, sakome, pavyzdžiui, „stalas”, tai galvojame ne apie koki nors konkretų stalą, bet apie stalą aplamai.

Kartu galime įsivaizduoti ir bet kurį konkretų stalą. Kai mes sakome „šis stalas”, pasakytieji žodžiai reiškia ne kažkokį stalą aplamai, bet visai konkretų stalą, kaip tik „šį”, bet ne koki nors kitą. Vadinasi, tardami žodį, mes galvojame sąvokomis — apibendrinimais, kurie yra žodžių turinys. Tai yra išimtinai žmogaus mąstymo būdas, visiškai neprieinamas gyvuliams. Gyvūnai — žvėrys, paukščiai gali reaguoti į žmogaus kalbą, bet žodžiai jiems yra be turinio, tik garsu signalai. O žmogui svarbu žodžių turinys, bet ne jų skambėjimas (arba rašyba). Pavyzdžiui, nepakeis dalyko esmės, jeigu kas nors sušuks „kilo gaisras”, arba stačiai „dega”, — šių visiškai skirtingų garsų prasmė ta pati, ji atstoja tokius jutiminius signalus, kaip gaisro vaizdas, dūmų kvapas arba ugnies ūžesys.

Žmogaus kalba vystėsi labai ilgai. Praėjo šimtai tūkstančių metų, kol trumpučiai šūktelėjimai virto atskirais žodžiais, o vėliau — daugybe sudėtingų žodžių ir frazių. Tobulėjant kalbai, kartu tobulėjo mąstymas, ilgainiui apėmęs ir daugybę sąvokų iš kasdieninio gyvenimo, ir pirmąsias gamtos reiškinių sąvokas. Panašiai kaip žmogaus gemale atsispindi etapai, kuriuos prieš šimtus tūkstančių arba milijonus metų nuėjo tolimieji žmogaus protėviai, taip ir kūdikio kalbos įsisavinimo procese atsispindi seniai praėję mūsų protėvių kalbos vystymosi etapai. Pirmasis kūdikio čiauškėjimas — tai jaustukai-šūksmai, paskiau atsiranda žodžiai ir pagaliau frazės. Kalba žmogui yra priemonė jį supančiam pasauliui pažinti, būdinga tik žmonėms. Darbas, pagimdęs kalbą, padarė mus žmonėmis dabartine šio didžiojo žodžio prasme.

Kalba yra visuomenės produktas ir būtina jos gyvavimo sąlyga. Vienas iš to teiginio įrodymų gali būti tas faktas, kad kūdikis, žindymo amžiuje pagrobtas bet kurių žvėrių, pavyzdžiui, vilkų (yra žinomi keli tokie atvejai), ir išgyvenęs tarp jų kelerius metus, ne tiktai vaikšto repečkomis,ir aplamai elgiasi kaip žvėrelis, bet jis arba visai negali išmokti kalbėti, arba jam tai pavyksta labai sunkiai; be to, jis negali įsisavinti daugiau kaip kelias dešimtis žodžių. Pasirodo, kad jeigu vaiko smegenys negauna dirginimų žodžiais, kuriuos taria aplink ji esantys žmonės, vadinasi, jeigu jų neveikia žmonių visuomenė kalba, tai vėliau tokios smegenys negalės kaip reikiant išsivystyti. Galima teigti, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės, kurioje jis gyvena, produktas, kad tik joje kalbos dėka jis yra įgijęs žmogiškąją sąmonę.

Sekite Mus