O kelios jos, tos pakopos?
Andriuša pasidarė užsispyręs. Šaukiu į virtuvę. Stovi, nè iš vietos, lyg negirdi. Paimu už rankos: ,,Eime, vaikeli!” Andriuša: ,,Nevesk manęs! As (aš) tuoj ateisiu pats“. Ištraukia rankutę iš mano rankos: ,,As tuoj ateisiu pats”. Grįžta į tą vietą, kur stovėjo anksčiau, ir pats eina į virtuvę…”
Tai ištrauka iš psichologės V. Muchinos dienoraščio. Andriušai treji metai. Galbūt daugelis skaitytojų prisimins, kad ir jų maždaug tokio amžiaus vaikai (arba vaikai, su kuriais jiems teko gana artimai bendrauti) staiga pasikeisdavo. Buvo vaikas kaip vaikas. O dabar viską daro specialiai suaugusiesiems erzinti. Tiesiog nuostabu…
Bet ar tai nuostabu? Juk kalbama apie vaikų vystymąsi! Vadinasi, nereikia nustebti, kad tai kaip kiekviena kita raida apskritai ne tik lėtų, nepastebimų pokyčių kaupimasis, kad čia pasitaikys staigių permainų, šuolių. krizių laikotarpių.
Vaikų (gyvenančių panašiomis sąlygomis) vystymosi krizės kyla daugmaž tais pačiais amžiaus tarpsniais. Per pirmuosius septynerius gyvenimo metus psichologai pažymi tris krizių momentus: metai, 3 metai, 7 metai. Pagal tai skiriame tris amžiaus etapus: kūdikystę (nuo gimimo iki metų). ankstyvąją vaikystę (nuo metų iki 3 metų) ir ikimokyklinę vaikystę (nuo 3 iki 7 metų).
Esama ir pedagoginės amžiaus periodizacijos – ji remiasi vaikų auklėjimo įvairių etapų uždaviniais ir atspindi susiklosčiusią vaikų įstaigų darbo praktiką. Mūsų šalyje įprasta tokia pedagoginė periodizacija: ankstyvasis amžius (nuo gimimo iki 2 metų), jaunesnysis ikimokyklinis amžius (nuo 2 iki 4 metų). vidutinysis ikimokyklinis amžius (nuo 4 iki 5 metų), vyresnysis ikimokyklinis amžius (nuo 5 iki 7 metų; čia ypač išskiriami paskutinieji, priešmokykliniai metai). Nors pedagoginė periodizacija nesutampa su psichologine, tai nereiškia, kad lopšelyje ar darželyje nesiskaitoma su vystymosi lūžiais, krizių momentais. Auklėjimo programa sudaroma atskira kiekvieniems metams, ir čia būtinai atsižvelgiama i anatomines, fiziologines ir psichologines vaikų ypatybes.
Kodėl gi psichologai dalija vaikystę etapais ,,nuo krizės iki krizės”? Kokia tokio dalijimo prasmė? Prašom prisiminti, ką kalbėjome apie svarbiausią vaiko gyvenimo dalyką, apie pagrindines viena kitą pakeičiančius veiklos rūšis. Dabar galime pridurti, kad amžiaus etapai kaip tik ir nustatomi, remiantis tuo, kas šiandien vaiko gyvenime svarbiausia, o kilusios krizės rodo, jog atėjo laikas tai, kas svarbiausia, pakeisti.
Mažajam reikia suaugusiojo, ir šis poreikis darosi vis sudėtingesnis ir stipresnis. Bet kartu vaikas ima siekti savarankiškumo. Ir šis siekimas taip pat rutuliojasi, kaupiantis vaiko gyvenimo patirčiai, pažįstant tikrovės reiškinius, lavėjant vis naujiems ir naujiems jo sugebėjimams, apskritai plėtojantis visoms jo galioms.
Pasistenkime visa tai įsivaizduoti. Tiesiogiai bendraujant su suaugusiuoju, kūdikiui pirmaisiais gyvenimo metais pamažu atsiranda įvairių poreikių. Apie šių poreikių svarbą vaiko gyvenimui rašė įžymus rusų fiziologas 1. Sečenovas: ,,Išmokęs žiūrėti, klausytis, lytėti, vaikščioti ir valdyti rankų judesius, vaikas nebėra pririštas prie vienos vietos ir pradeda laisvesnio bei savarankiškesnio bendravimo su aplinka epochą“.
Vienerių metų vaikas nori pats, savarankiškai veikti, jo jau ,,nebepatenkina” ankstesnė padėtis, kai viską jam darė suaugęs maitino, vystė. paduodavo žaisliuką. Ir vis dėlto be suaugusiojo jis veikti negali. Kokia išeitis iš šio prieštaravimo? Suaugęs turi pakeisti savo santykius su mažuoju – daryti ne jam, ne už jį, o kartu su juo. Suaugusieji sukuria vaikui specialiai pritaikytų daiktų pasaulį (piramides, lėles, smėlio dėžes): su visu tuo galima veikti. Jam rodoma, kaip reikia rengtis, kaip valgyti šaukštu… Tai ir reiškia, kad mažasis pradeda naują augimo etapa pereina prie veiksmų su daiktais.
Krizė praėjo. Nuo suaugusiųjų priklausė, ar labai ji buvo skausminga. Nereikia manyti, kad per krizę mažasis turėjo nuolat aikštytis, spyriotis. prieštarauti. Jeigu suaugusieji laiku pakeitė savo elgesio su juo stilių, leido jam būti savarankiškesniam (kartu suprasdami, kad jie dabar vaikui dar reikalingesni negu anksčiau, bet tik kitoniškai), tai viskas susitvarkė gana greitai.
Žinoma, tai nereiškia, kad buvo lengva kiekviena krizės situacija sudėtinga, Kaip subalansuoti pagyrimą ir draudimą, griežtumą ir švelnumą? Juk kūdikis pripratęs, kad visus jo poreikius ir norus suaugusieji tenkintų besąlygiškai ir tuoj pat. O dabar, pasirodo, kai ko negalima… Galimas daiktas, mažasis labai susierzins, jei užginsite jam dūkti arba neduosite aštraus peilio, kurio jis norėtų. Bet nuolaidžiauti jo užgaidoms be galo pavojinga tai tik skatintų mažojo egoizmą” (kuris, vieno tyrinėtojo žodžiais, iš pradžių būna, žinoma, visiškai naivus), vaikas taptų nesantūrus arba net visiškai nesuvaldomas.
Tą patį galima pasakyti ir apie tėvų elgesio taktiką per kitą krizę – kūdikiui sulaukus 3 metų. Jau žinote, kad vaidmeninius žaidimus (pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaikų veikla) vaikas pradeda dėl to, kad nori būti ,,kaip suaugęs”, bet, aišku, negali toks būti; tuomet jis žaidžia suaugusiji. Naują trejų metų vaiko savarankiškumo siekimą išmintingi tėvai turi numatyti, permanyti ir ne tik neprieštarauti, bet ir įvairiopai pagelbėti jį įvykdyti.
O septynerių metų vaikas išgyvena krizę štai dėl ko. Suartėti su suaugusiojo gyvenimu žaidžiant jau maža septynerių metų vaikui. Vaiko išgalės, susiklosčiusios žaidžiant ir kitų rūšių veikloje, būdingoje ikimokyklinės vaikystės etapui, žaidimą praaugo. Išsirutuliojo svarbios mažojo psichines savybés – mąstymas ir atmintis, suvokimas ir dėmesys. Del to kyla noras būti mokiniu, pačiam daryti tai, ką suaugusieji laiko svarbiu užsidėję kuprines, darbu, mokytis… Ši krizė išsisprendžia savaime septynerių metų vaikai patraukia į mokyklą.
Jei nebūtų krizių, nebūtų ir pačios raidos. Vaikas sustotų prie pasiekto lygio, neskatinamas vidinio nepasitenkinimo, noro judėti į priekį, perimti tai, ką jam teikia suaugusieji. Taigi krizės neišvengiamos. Tik svarbu, kad jos vaikui būtų naudingos, neįrėžtų jo elgesyje nei skausmingų randų, nei visiškai nepakenčiamų bruožų aikštingumo, savimeilės, nesantūrumo.
Vaikas yra vaikas. Nors vaiko elgesys igyja kaskart naujų bruožų, vis labiau tobulėja jo vidinės, psichinės savybės, jis vis dėlto tebėra vaikas. Bendras psichologinis mažojo pavidalas išlaiko savitumą, dėl kurio jis skiriasi nuo suaugusiojo, taip pat ir nuo mokinio, net jaunesniojo.
