Kov 1, 2016
10 Views
Komentavimas išjungtas įraše Viena tarnaitė kambarius nešė krūvas marškų

Viena tarnaitė kambarius nešė krūvas marškų

Written by

Ponas Judžinas Fosteris, kuriam netrukus turėjo sukakti septyniasdešimt, gyveno su žmona Niujorke, Istsaido 62-oje gatvėje, šešiaaukščiame name. Jiedu turėjo keturis tarnus. Tai buvo niūri vieta ir nedaug kas juos aplankydavo. Bet ši sausio ryta, namas tarsi atbudo, gyventojai buvo smarkiai sukrutę.

Viena tarnaitė kambarius nešė krūvas marškų, o kita jomis dangstė baldus,
kad jie būtų apsaugoti nuo dulkių. Vyresnysis tarnas tempė žemyn lagaminus ir statė juos vestibiulyje. Virėjas vis iššokdavo iš pusrūsyje esančios virtuvės, norėdamas persimesti žodžiu su vyresniuoju, o pati ponia Foster, vilkinį senoviniais kailiniais, su juoda skrybėle, lakstė iš kambario į kambarį, apsimesdama, kad prižiūri tarnus. O iš tikrųjų ji be paliovos galvojo, kaip nepavėluoti į lėktuvą, jei vyras neišeis iš savo kabineto netrukus.

– Kelinta valanda, Vokeri? paklausė ji, praeidama pro vyresnįjį tarną.
– Dešimt minučių po devynių, ponia.
– Automobilis jau atvažiavo?
– Taip, ponia, jis jau čia. Dabar sukrausiu lagaminus.
– Prireiks valandos nuvažiuoti į Aidlvaildą, pasakė ji. Lėktuvas išskrenda vienuoliktą. Turiu būti ten prieš pusvalandį, kad spėčiau sutvarkyti dokumentus. Bet aš pavėluosiu. Žinau, kad pavėluosiu.
– Manau, kad dar yra daug laiko, ponia, maloniai atsakė vyresnysis tarnas. Aš perspėjau poną Fosterį, kad turite išvažiuoti devintą penkiolika. Dar liko penkios minutės.
—Taip, Vokeri, žinau, žinau. Labai prašau, greičiau sukraukite lagaminus.

Ji vaikščiojo pirmyn ir atgal po vestibiulį, ir kiekvieną kartą, kai praeidavo
vyresnysis, paklausdavo jo, kelinta valanda. J i vis kartojo sau, kad į šį lėktuvą jokiu būdu negalinti pavėluoti. Ištisus mėnesius jai teko įtikinėti vyrą, kad jis leistų išvažiuoti. Jeigu ji pavėluotų į lėktuvą, jis galėtų sakyti, kad jai geriau atidėti visą šitą kelione. Nerimą kėlė ir jo noras palydėti ją iki pat oro uosto.

– O, Dieve, ištarė ji garsiai. Jau vėluoju. Žinau, žinau, tikrai žinau, kad pavėluosiu.

Akies pašėlusiai trūkčiojo. Akys, atrodė, tuoj tuoj prisipildys ašarų.
– Kelinta valanda, Vokeri?
– Aštuoniolika minučių dešimtos, ponia.
– Dabar tikrai pavėluosiu! — sušuko ji. — Kodėl gi jis neateina?!

Sekite Mus
Article Tags:
· · · ·
Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.