Visą savo gyvenimą ponia Foster beveik patologiškai bijojo pavėluoti į traukinį, lėktuvą, laivą ar net į teatro spektaklį. Kitais atvejais ji nebuvo pernelyg nervinga, tačiau mintis apie galimą tokio pobūdžio pavėlavima taip ją sujaudindavo, kad imdavo trūkčioti mažytis raumuo kairiosios akies kampe, tarytum ji slapčia kažkam duotų ženklą. Ypač nemalonu būdavo tai, kad akis tebetrūkčiodavo kokią valanda po to, kai ji sėkmingai įsėsdavo į traukinį, įlipdavo į lėktuvą ar laiku nueidavo kur nors kitur.
Iš tikrųjų keista, jog normalus baiminimasis kur nors pavėluoti tarkim, į traukinį, — gali virsti kai kurių žmonių rimta manija. Bent pusvalandžiu anksčiau, negu ateidavo metas išvykti iš namų į stotį, ji, visiškai pasiruošusi, su skrybėle, paltu ir pirštinėmis — išlipdavo iš lifto ir įeidavo į vestibiulį. Negalėdama nusėdėti vietoje ji nervingai vaikščiodavo po kambarius, kol vyras, kuris, reikia manyti, gerai nujautė žmonos būklę, pagaliau pasirodydavo iš savo atokaus kabineto ir šaltai, sausai pranešdavo, kad dabar jie jau gali važiuoti.
Pono Fosterio susierzinimas dėl tokių žmonos paikysčių butų visai suprantamas, bet žinant, kad jis tyčia didindavo įtampą, priversdamas ją be reikalo laukti, negalima jo pateisinti. Tiesa, niekas nebuvo tikras, jog jis taip elgdavosi tyčia, tačiau visados, kai tik jiems reikėdavo kur nors eiti, jis suplanuodavo savo laiką minutės tikslumu. Fosteris visuomet būdavo toks mandagus, kad tiesiog negalima buvo patikėti, jog jis tyčia šitaip subtiliai terorizuojas savo vargše žmoną. Vienas dalykas jam, be abejo, buvo visiškai aiškus ji niekados neišdrįs garsiai šūktelėti ir paprašyti paskubėti.
Šiuo atžvilgiu jis buvo pernelyg gerąją išdresiravęs. Jis taip pat, be abejo, gerai žinojo, kad priversdamas ja išvažiuoti namų paskutiniu momentu, ir net kiek vėliau, galėjo sukelti jai isterijos priepuolį. Pastaraisiais jų vedybinio gyvenimo metais buvo keli atvejai, kai atrodė, jog jis trokšte troško pavėluoti į traukinį vien tik dėl to, kad padidintų vargšės moteriškės kančias.
Jeigu vyras iš tikrųjų buvo kaltas (nors kas gali žinoti), elgėsi jis labai neprotingai. Juo labiau kad ponia Foster, nepaisant šios mažos nevaldomos silpnybės, visados buvo gera ir mylinti žmona. Moteris ištikimai ir nepriekaištaudama tarnavo jam daugiau kaip trisdešimt metų. Dėl to niekam nekilo abejonių. Net ir ji pati, labai kukli moteriškė, tai žinojo. Ir nors metų metus ponia Foster nenorėjo patikėti, kad ponas Fosteris ja erzinas tyčia, pastaruoju metu jai tarpais tokia mintis kildavo.
