Senovėje šermukšniai buvo dažnai aptinkami prie lietuvių namų. Tačiau pastaruoju metu šiais medžiais vėl susidomėjo tiek didelių ir mažų sodų savininkai, tiek kolekcininkai. Įspūdinga šermukšnių rūšių ir variacijų įvairovė išties žavi. Vilniaus universiteto Botanikos sodo Kairėnuose didžiulės šermukšnių kolekcijos prižiūrėtojas Edvardas Meidus atskleidžia, kokios intriguojančios šermukšnių savybės ir patrauklumas, koks optimalus sodinimo laikas ir ar jiems reikia žmogaus priežiūros.
Taraškevičienę labai myliu.
Daugelyje vietų randami augalai.
Pasak E. Meidaus, Lietuvoje gerai žinomas faktas, kad šermukšniai senovėje buvo visur, nes jie klestėjo kiekvienoje sodyboje. Šie medžiai turėjo reikšmingą simboliką, simbolizuojantį tvirtumą, gerovę ir apsaugą nuo piktybinių jėgų ir nepageidaujamos įtakos. E. Meidus taip pat pabrėžia, kad tais laikais šermukšniai buvo auginami ne tik estetiniais tikslais, nes žmonės pripažino didžiulius jų uogų, dažnai vadinamų „vitaminų bombomis“, pranašumus. Todėl uogos buvo kruopščiai renkamos, džiovinamos arba paverčiamos nuostabiais konservais, žinomais kaip kirs, kurie dažniausiai buvo laikomi palėpėse.
Neabejotina, kad tuo laikotarpiu plačiausiai mėgo sorbus aucuparia, priklausanti Rosaceae šeimai ir Sorbus genčiai. Kaip teigė E. Meidauskas, ši medžių rūšis Lietuvoje dažnai sutinkama, auga savarankiškai. Jų gyvenimo trukmė paprastai svyruoja nuo 60 iki 100 metų, kartais pailgėja iki 120 metų, kai kuriais išskirtiniais atvejais net iki 200 metų. Gamtoje yra daugiau nei 100 skirtingų šių medžių rūšių, taip pat įvairių porūšių, formų ir veislių. Šermukšniai klesti įvairiose buveinėse, įskaitant lapuočių, spygliuočių ir mišrius miškus, taip pat atvirose proskynose, krūmynuose, parkuose ir pakelėse.
Jie teikia pirmenybę vidutiniškai drėgnam, turtingam drėgnumui, puriam dirvožemiui, kuriame gausu maistinių medžiagų, pavyzdžiui, durpiniam priemoliui, durpiniam priemoliui ir durpiam dirvožemiui. Be to, jie linkę klestėti neutraliame arba karbonatiniame dirvožemyje. Nors jauni medžiai gali atlaikyti dalinį pavėsį, jiems bręstant vis dažniau reikia gausios saulės šviesos. Be to, šermukšniai pasižymi puikiu atsparumu tiek šalčiui, tiek sausros laikotarpiams.
Šermukšniai, dažniausiai aptinkami Europoje, išplečia savo paplitimą nuo Vakarų Sibiro rytuose iki Pirėnų pusiasalio, įskaitant Korsikos salas, Siciliją, Šiaurės Graikiją ir Bulgariją pietuose. Vidutinio klimato Europos regionuose šie medžiai auga kalnuotose vietovėse, net 2000 metrų aukštyje.
Mitologinė šio medžio reikšmė patraukia mūsų dėmesį. Senovės lietuvių tekstuose šermukšnis yra antras dažniausiai minimas medis po gerbiamo ąžuolo. Manoma, kad jos mediena buvo panaudota apeiginiams gaisrams uždegti. Senovės laikais šermukšnių uogų gausa pranašauja drėgną ir vėsų rudenį, o tai rodo, kad netrukus atkeliaus šalnų sezonas.
Visiška įvairovė
Kruopščiai išplėtota daug kultivuojamų šermukšnių veislių, o šiuo metu Kairėnų botanikos sodas turi puikią 30 tokių veislių kolekciją. Įdomu tai, kad šių sodo veislių vaisiai ne tik prilygsta paprastojo šermukšnio vaisiams, bet ir pasižymi neprilygstamu žavumu. E. Meidaus taip pat tvirtina, kad egzistuoja daugybė bruknių veislių, kurių kai kurias galima vartoti nesukeliant nepasitenkinimo, nes jose dera malonus saldaus ir rūgštaus skonių derinys su tik subtilia kartumo užuomina.
„Conzentra“, „Rosina“ – perspektyvios kalnų pelenų veislės ir formos, atvežtos į Lietuvą iš Čekijos ir Vokietijos. Pirmieji vaisiai smulkūs, bet sunoksta labai anksti, rugpjūčio viduryje. Paukščiai jį taip pat mėgsta, nes yra saldesnio skonio nei rūgštelės. Apvyniokite medžio viršūnę apsauginiu tinkleliu, kad apsaugotumėte šermukšnį nuo kurklių, svirplių ir kitų paukščių užpuolimo. „Rosinos“ vaisiai švelnaus skonio, sunoksta dviem savaitėmis vėliau nei „Cosentra“, sunoksta gausiau ir reguliariau nei daugelis kitų veislių.
Rusijoje selektyviai išvestos kelios šermukšnio veislės, kurių pradinė kilmė siekia Ivanovo sritį. Būtent šioje vietovėje netoli Nevežino kaimo esančiame miške buvo aptiktas medis, vedantis nuostabiai nekartus vaisius. Vėliau buvo pasėtos šio išskirtinio medžio sėklos ir auginami tik patys geidžiamiausi egzemplioriai. Dėl to šios geidžiamos šermukšnių veislės paplito visame kaimyniniame Vladimiro regione ir galiausiai buvo įkurtas medelynas.
Pažymėtina, kad visos Rusijoje išvestos šermukšnio veislės, įskaitant ‘Nevežhinskaja’, ‘Nevezhinskaja suzdalskaja’, ‘Nevezhinskaja krupnoplodnaja’, ‘Nevezhinskaja Oranzhevaja’, pasirodė tinkamos auginti Lietuvoje. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad šių veislių vaisiai visiškai neturi kartumo. Gerbiamas šio klausimo autoritetas E. Meidaus tikina, kad ‘Nevežinskaja Oranževaja’ obuoliai studentų buvo vertinami kaip skaniausi dėl žavaus saldumo, sultingumo ir gležnos odelės.
Rudens sezonu ugnies liepsna apšviečia plotą virš didingo medžio. Kokia šio reiškinio priežastis? Nevezinskaja sladkaja veislė pasižymi kartaus skonio nebuvimu.
Tiek Rusijos, tiek pietų Lietuvos regionuose auginamos šermukšnio veislės pasižymi kryžminio apdulkinimo tendencijomis, todėl būtina sodinti daug veislių arti. Rekomenduojama sodinti mažiausiai du medžius, nors dar palankesnis būdas būtų pasodinti 3–5 medžius.
Trečiąją veislių kategoriją sudaro veislės, auginamos Rusijoje pirmiausia tarprūšinės hibridizacijos būdu. Šie vaisiai išsiskiria įspūdingu dydžiu, kurių skersmuo viršija 1,5 cm. „Alaja krupnaja“ obuoliai pasižymi nuostabiais matmenimis, vyrauja aštraus skonio profiliu su kartumo užuominomis. Nors Lietuvoje jo gali ir nebūti, kaip ir kitų šermukšnių, bet gausiai auga.
„Granatnaya“ veislė puikiai tinka komercinei sodininkystei ir pasižymi įspūdingu produktyvumu. Pažymėtina, kad vienas Botanikos sodo medis per metus atnešė stulbinančius 50 kg uogų. Šios veislės šermukšniai yra plačiai išplitusio augimo modelio, pasiekia 4,5-5 m aukštį. Norint užtikrinti optimalų augimą, ‘Granatnaya’ medžius patartina sodinti 6-7 m atstumu, nes arčiau gali susipinti vainikus ir trukdyti augimui.
„Granatnaya“ vaisiai pasižymi dideliu dydžiu ir oranžinės-violetinės spalvos atspalviu, subalansuotu saldumo ir rūgštumo mišiniu. Tačiau dėl šiek tiek kartaus atspalvio jie yra mažiau tinkami vartoti kaip atskiras desertas. Pažymėtina, kad ši veislė išsiskiria ankstyvu metiniu derliumi. E. Meidaus pastebėjimais, moterys „Granatnaya“ skonį vertina labiau nei vyrai.
Jei individas turi ribotą žemę, bet turi didelį norą auginti šermukšnius, jam būtų protinga rinktis Burka veislę, pasižyminčią kompaktiškais medžiais. Šis konkretus variantas gali pasigirti giliai raudonomis uogomis su maloniu skoniu, nors vienintelis jo trūkumas yra polinkis praleisti.
Siekiant sumažinti šermukšnio uogų kartumą, galima jas užšaldyti arba trumpam panardinti į verdantį sūrų 2,5-3% koncentracijos vandenį. Vėliau uogas reikia nuplauti šaltu vandeniu. Taip pat šis procesas gali sumažinti džiovintų uogų kartumą. Pažymėtina, kad iki šalnų nuskintose šermukšnio uogose aktyviųjų junginių koncentracija gali būti didesnė, o surinktose po pirmųjų šalnų kartumas yra sumažėjęs, tačiau sumažėjusios vertės.
Sodinimas rudens sezono metu yra naudingesnis būdas.
Anot E. Meidaus, optimaliausias metas sodinti šermukšnius yra ruduo, kai jie natūraliai meta lapus. Paprastai tai įvyksta lapkričio mėnesį. Arba jie gali būti sodinami pavasarį, tačiau reikia būti atsargiems, nes spartus pavasario progresas gali sudaryti nepalankias sąlygas augti. Pavyzdžiui, pumpurai gali pradėti sprogti dar visiškai neįsitvirtinus šaknims, todėl iš išsiskleidusių lapų gali išgaruoti per daug vandens, o šaknys nepakankamai aprūpinamos vandeniu, o tai gali sukelti sausumą. Be to, šaknis pažeidžia žalingos lervos, kurias reikia pašalinti prieš sodinant šermukšnius.
Šermukšniai klesti bet kokio tipo dirvožemyje, išskyrus nederlingus priesmėlius. Nors šie medžiai greitai auga priemolio dirvožemyje, jie nėra idealiai tam tinkami. Vešliausios ir derlingiausios smėlynai dažniausiai randami drėgmei pralaidžiame priesmėlyje, kuris yra irdamas. Optimaliam augimui šermukšnius rekomenduojama sodinti šiauriniuose šlaituose. Šakniavaisiai turi negilią šaknų sistemą, todėl pasodintos per toli vienas nuo kito gali nukentėti nuo drėgmės trūkumo. Auginant vaismedžius, patartina juos tręšti ir mulčiuoti. E. Meidaus teigia, kad šermukšniai paprastai blogai reaguoja į genėjimą, nebent tai būtų atjauninantis senesnių medžių genėjimas. Ši procedūra gali pagerinti suderinamumą ir našumą.
Be jokios abejonės, būtina skirti tinkamą dėmesį ir prižiūrėti šepetėlius, nepaisant jų apimties. Patyręs žmogus E. Meidus atkreipia dėmesį į jau du dešimtmečius klestinčią šermukšnių kolekciją botanikos sode. Įsidėmėtina, kad jis įžvalgiai pastebi, kad šie medžiai aiškiai nemėgsta užmirkusio dirvožemio, o jų bendras gyvybingumas mažėja, jei nėra tręšimo ir nepakankamos apsaugos nuo ligų ir kenkėjų.
Rudens sezono metu virš medžio dega ugnis. Kokia šio reiškinio priežastis? Šermukšnių veislė „Granatnaya“ pasižymi plačiu plitimo raštu ir siekia 4,5–5 metrų vertikalų aukštį.
Paskirta šermukšnių auginimo vieta.
Dėl plataus šermukšnio šaknų išsišakojimo reikia iškasti platesnę duobę. Jei aukščiau esančioje dirvoje daug maisto medžiagų, patartina kasti giliau ir apatinį nederlingą sluoksnį pakeisti derlingu viršutiniu dirvožemiu. Šaknų zoną turėtų sudaryti derlingos žemės ir komposto derinys. Šiais metais esant jau drėgnoms sąlygoms, skylės laistyti nereikia. Daigas turi būti dedamas į duobutę tame pačiame gylyje, kaip jis buvo auginamas konteineryje. Po pasodinimo būtina pabarstyti dirvą, kad būtų užtikrintas tinkamas vandens išstūmimas ir šaknų sukibimas.
Šermukšnio privalumai
• Šermukšnio uogose yra daugiau vitamino A (karotino) nei morkose, jos lengvai pasisavinamos.
•Vitamino C yra tris kartus daugiau nei citrinoje (apie 200 mg/100 g).
• Šermukšnių uogose gausu vitamino P, jų daugiau nei obuoliuose.
• Šermukšnių uogose geležies yra tris keturis kartus daugiau nei obuoliuose.
• Šermukšnio vaisiuose taip pat yra vitamino E (20 mg/100 g), B2, K, PP, pektino, vario, mangano, kobalto, jodo, cinko, kalio, magnio, eterinių aliejų, sorbitolio, taninų (tanidų) 1,5 padidėjimas %. Jame yra baltymų, 12 % cukraus, 0,5-3 % organinių rūgščių, 8 rūšių amino rūgščių, reikalingų žmogaus organizmo funkcionavimui.
• Kasdien suvalgę bent 10 šermukšnio uogų, galite pamiršti galvos skausmą, nemigą ir padidėjusį arterinį kraujospūdį.
